„Jonas Paulius II kasmet priimdavo mane privačioje audiencijoje, ir ne kartą mano mintys krypo į jo gyvenimo išbandymus: vaikystėje jis neteko motinos, o jaunystėje – tėvo ir vienintelio brolio. Ir sakiau sau: stenkis rasti žodį, kuris pradžiugintų ar net paguostų jo širdį, kalbėdamas jam apie viltį, kurią mes atrandame jaunime, ir patikindamas jį dėl mūsų bendruomenės jam puoselėjamo pasitikėjimo“. (Brolis Roger)
Jonas Paulius II aplanko Taizé
Popiežius Jonas Paulius II per savo kelionę po Prancūziją nusprendė užsukti į Taizé. Popiežius buvo Lijone, dar vyko į Paray-le-Monialą, Arsą ir Annecy.
Prie Susitaikinimo bažnyčios pastatytos didžiulės palapinės. Atvyksta septyni tūkstančiai jaunuolių. Kai kurie jų per visą naktį pasikeisdami meldžiasi tyloje iki ryto. 8.30 val. pagiedoję su jaunimu broliai išeina iš bažnyčios pasitikti popiežiaus. Visą kraštą gaubia tankus rūkas, sraigtasparniai negali pakilti iš savo angarų, ir popiežiui tenka važiuoti iš Lijono automobiliu.
Įžengęs į Susitaikinimo bažnyčią, Jonas Paulius II sėdasi ant krėslo iš medžio ir šiaudų. Brolis Roger vaikų apsuptyje pasako kelis sveikinimo žodžius. Tada žodį jaunimui taria popiežius. Jis paaiškina, kodėl atvyko į Taizé ir ko Bažnyčia tikisi iš jų.
Bažnyčiai reikia jūsų entuziazmo
„(…) Kaip ir jūs, piligrimai ir bendruomenės bičiuliai, popiežius tėra keliauninkas, vykstantis toliau. Bet į Taizé vykstama tarsi prie šaltinio: keliauninkas stabteli, numalšina troškulį ir vėl leidžiasi kelionėn. Taip ir šios bendruomenės broliai, – jūs ir patys tai žinote, – nesiekia jūsų užlaikyti. Jie tenori, kad jūs, jų padedami, čia atsigertumėte Jėzaus pažadėto gyvojo vandens ir pažintumėte Jo teikiamą džiaugsmą, patirtumėte Jo artumą ir atsilieptumėte į Jo kvietimą, o sugrįžę liudytumėte Jo meilę ir tarnautumėte broliams savo parapijose, mokyklose, universitetuose, ten, kur dirbate.
Šiandien visose krikščionių bažnyčiose, bendruomenėse ir net politinio pasaulio įtakingųjų sluoksniuose Taizé vienuolija yra žinoma kaip jaunimo pasitikėjimo, sklidino vilties, žadintoja. Šįryt aš esu čia, su jumis, kadangi puoselėju tą patį pasitikėjimą ir tą pačią viltį.
Brangūs jaunuoliai, kad Bažnyčia galėtų nešti pasauliui džiaugsmingą Evangelijos žinią, jai reikalingas jūsų entuziazmas ir jūsų dosnumas. Jūs žinote, kad gali nutikti, jog tie, kurie vyresni už jus, po sunkios kelionės ir patirtų išmėginimų, pasidavę baimei ar nuovargiui, gali leisti nusilpti ryžtui, ženklinančiam kiekvieną krikščionišką pašaukimą. Taip pat gali nutikti, kad institucijos dėl rutinos ar narių trūkumų jau nepakankamai gerai tarnauja perduodant Evangelijos žinią. Todėl Bažnyčiai reikia jūsų vilties ir įkarščio, kad galėtų geriau atlikti savo misiją.
Nepasitenkinkite pasyviai kritikuodami ar laukdami, kol žmonės ar institucijos patobulės. Eikite į parapijas, studentų organizacijas, įvairius judėjimus ir bendruomenes ir kantriai neškite joms savo jaunystę ir gautus talentus. Neškite savo pasitikėjimą ir paramą Bažnyčios tarnautojams; jie yra jūsų tarnai Jėzaus vardu, ir todėl jums jų reikia. Bažnyčiai reikia jūsų buvimo ir jūsų dalyvavimo. Jei liksite Bažnyčioje, žinoma, kartais jus liūdins susiskaldymas, vidiniai nesutarimai ir apgailėtina jos narių padėtis, bet iš Kristaus, kuris yra Galva, jūs gausite jo Tiesos Žodį, jo paties Gyvenimą ir Meilės dvelksmą, kuris padės jums ištikimai jį mylėti ir dėl to, kad nusisektų jūsų gyvenimas surizikavus jį džiaugsmingai paskirti kitiems (…)“.
Pabaigęs kalbą, popiežius kelioms akimirkoms priklaupia maldai tarp brolių. Visi gieda: „Laudate omnes gentes, laudate Dominum“ („Giedokit visos tautos, giedokit Viešpačiui“). Kol jaunimas bažnyčioje ir palapinėse gieda, popiežius nusileidžia į gretimą kambarį susitikti su broliais. Pasveikinęs juos vieną po kito, jis kreipiasi į bendruomenę.
Šiandien jūs dar jaunesni
Popiežius primena broliams, kad jis asmeniškai jau seniai pažįsta bendruomenę: „Lankiau jus, kai buvote jaunesni. Bet šiandien jūs dar jaunesni“. Jis prisimena brolio Roger vizitus Lenkijoje ir jo žodžius apie Mergelę Mariją ir visuotinio ganytojo tarnystę. Taigi Jonas Paulius II „akivaizdžiai jautė pareigą, ne išoriškai, bet savo širdyje, atvykti ir pasimatyti su jumis“. Darydamas užuominą apie Romoje tada jau įvykusius Europos jaunimo susitikimus, popiežius priduria, kad „Roma visada atvira jūsų su jaunimu apsilankymui“.
Popiežius palieka bendruomenei rašytą tekstą, kuris labai sujaudina brolius. Brolis Roger įdės šį laišką į „Taizé šaltinius“ – knygą, kuri apibendrina esmines bendruomenės gyvenimo įžvalgas.
„Tas mažasis pavasaris!“
Mieli broliai, šiame trumpame, šeimyniškai jaukiame susitikime savo žavėjimąsi ir pasitikėjimą jumis norėčiau išsakyti šiais paprastais, taip jus mylėjusio popiežiaus Jono XXIII žodžiais, kuriais jis kartą pasveikino brolį Roger: „Ak, Taizé, tu – mažasis pavasari!“
Tad linkiu: su Viešpaties palaima ir toliau skleiskitės kaip pavasaris, dovanodami kitiems savąjį – mažutėlio – džiaugsmą ir skaisčią brolišką meilę.
Jus visus čia suvedė troškimas gyventi Dievo gailestingumu ir brolio bendryste. Pamilę Kristų, visiškai atsidavę Jam, jūs radote ir viena, ir kita.
Dar daugiau: nors jūs to nesiekėte, pas jus ėmė iš visur rinktis tūkstančiai jaunuolių, kuriuos traukte traukia jūsų malda ir jūsų bendruomenės gyvenimo pavyzdys. Ir nejučia galvoji, kad šis jaunimas – tai Viešpaties dovana jums bei paskatinimas išsaugoti savo bendruomenės pašaukimo pavasarišką gaivumą ir džiaugsmą visiems, kurie ieško tikrojo gyvenimo.
Kasdienis jūsų triūsas, poilsis, malda – viskas yra gaivinama Dievo žodžio, kurio valdžiai ir globai atsidavę, jūs visada liekate maži dangiškojo Tėvo vaikai, broliai ir tarnai, su visais besidalijantys Palaiminimų džiaugsmu.
Aš neužmirštu, kad unikalus ir originalus, tam tikru požiūriu net pralenkiąs laiką jūsų bendruomenės pašaukimas gali ne tik stebinti, bet ir būti nesuprastas, kai kam net įtartinas. Tačiau jūsų aistringas krikščionių susitaikinimo ir susivienijimo troškimas, jūsų meilė Bažnyčiai suteiks jums jėgų, – aš esu tuo tikras, – ir toliau vykdyti Viešpaties valią.
Išklausydami skirtingų krikščionių bažnyčių ir bendruomenių kritiką bei palinkėjimus ir atsirinkdami, kas gera, palaikydami dialogą su visais, tačiau drąsiai išsakydami savo lūkesčius ir sumanymus, jūs neapvilsite jaunuolių ir šitaip prisidėsite prie nuolatinių Kristaus pastangų atkurti regimąją Jo Kūno vienybę – vieną tikėjimą išpažįstančiųjų tobulą bendrystę. Juk jūs žinote, kad aš, savo ruožtu, į ekumenizmą žiūriu kaip į vieną prioritetinių savo ganytojiškos tarnystės priedermių, kurią vykdyti, tikiuosi, man padėsite savo maldomis.
Jūsų noras būti bendrystės ženklu padės visiems sutiktiesiems ne tik likti ištikimiems savo bažnyčioms, kuriai jie priklauso dėl auklėjimo ir laisvo apsisprendimo, bet ir leis jiems giliau pažinti paslaptį tokios bendrystės, kurią savo planuose Bažnyčiai numatė pats Dievas.
Savo Bažnyčiai išliejama Malone Kristus iš tikrųjų stiprina kiekvieno krikščionio sugebėjimus mylėti ir dovanoja visa aprėpiančią, teisingumą ir taiką kuriančią širdį, gebančią savyje suderinti kontempliaciją ir evangelinę kovą dėl visų žmonių visiško išvadavimo.
Mieli broliai, dėkoju, kad pakvietėte mane į Taizé ir suteikėte galimybę dar kartą jus aplankyti. Telaimina jus Viešpats! Jo ramybė ir meilė visuomet tebūna su jumis!
Laikas išvykti. Jonas Paulius II išeina, prieina prie savo automobilio, paskui staiga nusprendžia grįžti į bažnyčią paskutinį kartą pasveikinti jaunuolių. „Turiu pasakyti jums, kad išvykstu, – sako jis jiems. – Ir su liūdesiu. Bet popiežius turi paklusti! Jis turi daug viršininkų!“ Nuskamba juoko protrūkis, tuoj pasigirsta plojimai ir giesmė, palydinti išvykstantį popiežių.