TAIZÉ

Gailestingumo ikona

 
2015-aisiais Taizé bendruomenė mini 75-ąsias savo įkūrimo metines ir kviečia prisiminti jos įkūrėją – brolį Roger, praėjus šimtui metų po jo gimimo ir dešimt metų po jo išėjimo į amžinybę. Šiais metais pasiūlyta apmąstymų tema – „Siekti naujojo solidarumo“. Ta proga bendruomenė nutarė užsakyti ikonos, pristatančios gailestingojo samariečio istoriją, nutapymą. Evangelijos pagal šv. Luką dešimto skyriaus ištraukoje pateikiamas konkretus solidarumo praktikoje pavyzdys. Ikona buvo nutapyta Prancūzijoje šv. Jono Damaskiečio ikonų dirbtuvėje.
JPEG - 24.3 ko

Aprašymas

Pagrindinė ikonos figūra – jos centre stovintis Kristus. Matome jį išdidintą, apsirengusį baltu rūbu su pereinančiu žalios spalvos atspalviu. Svarbiausia jo kūno dalimi yra kupinas gerumo veidas. Dešiniąja ranka Kristus laimina, o kairėje laiko atvertą evangelijos knygą, kurioje pavaizduotos graikiškos raidės alfa ir omega.

Kristaus figūra apsupta ovalo aureole vadinama mandorle (it. migdolas), susidedančia iš tamsiai mėlynos ir raudonos spalvos sluoksnių, o taip pat baltų ir auksinių juostų, kurios pagyvina jos paviršių ir sudaro bangavimo įspūdį. Iš išorės mandrolę gaubia plati balta juosta. Ši juosta ne tik aprėmina jos kontūrus, bet ir supina šešis aplink mandrolę tolygiai išsidėsčiusius diskus. Šių diskų viduje pavaizduoti šeši epizodai iš gailestingojo samariečio palyginimo.

Nuo viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę, paveikslėliai abejose Kristaus pusėse pristato evangelijos pasakojimą. Pirmasis paveikslėlis vaizduoja du plėšikus užpuolusius savo auką. Antrajame, matome sužeistąjį gulintį ant žemės, o taip pat kunigą ir levitą pasinėrusius į maldą ir praeinančius kita kelio puse bei paliekančius auką nelaimėje. Po to, su savo asilu, prieina gailestingasis samarietis, pasilenkia prie gulinčiojo ir jį pakelia. Aptvarsto žaizdas. Užeigoje sužeistasis guli lovoje, o gailestingasis samarietis stovi šalia jo. Galutinėje scenoje auka, samarietis ir užeigos šeimininkas kartu sėdi prie bendro stalo ir dalinasi valgiu.

Centrinės mandrolės su Kristumi viršuje ir apačioje vaizduojami keturi Dievą šlovinantys angelai. Trys iš jų yra raudonos spalvos, o vienas žalsvai mėlynos. Pačiame ikonos viršuje, už angelų, banguoja raudonas kaspinas, o už angelų apačioje - matome žalią kaspiną. Ant kaspinų prancūziškai parašyti tokie žodžiai: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).


Prasmė

Kristus baltu drabužiu reiškia dangiškąjį Kristų, atsimainiusį, tokį, koks jis ateis laikų pabaigoje. Savo buvimu jis mus laimina ir pasakoja gailestingojo samariečio istoriją. Mandorlė simbolizuoja Dievo slėpinį, kuris yra už mūsų suvokimo ribų. Tačiau Kristus, apsirengęs baltai tarsi naujagimis, ateina pas mus ir apreiškia mums Dievą.

Paveikslėliuose, pristatančiuose palyginimo istoriją, sumuštasis žmogus taip pat vaizduojamas apsirengęs baltai: Kristus yra gyvas sužeistuose žmonėse, kuriems reikia mūsų pagalbos. Kai kuriuose paveikslėliuose sužeistojo poza primena Kristaus kančios akimirkas (nuplakimą, nuėmimą nuo kryžiaus). Gailestingasis samarietis apsirengęs žaliai – spalva simbolizuojanti Šventąją Dvasią. Tikra tiesa, kad nelengva suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia, bet kai pradedame tai daryti, Šventoji Dvasia įeina į mus ir veikia per mus.

Pirmajame paveikslėlyje pavaizduoti trys asmenys: du plėšikai ir užpultasis. Tai iškreiptos trejybės vaizdas, primenančios Biblijoje aprašytą Kaino ir Abelio istoriją, prasidedančią nuo harmonijos sujaukimo per nuodėmę. Žmogus, nors ir sukurtas pagal Dievo paveikslą, nebėra į jį panašus. Paskutiniajame paveikslėlyje vėlgi matome tris asmenis. Jie sėdi prie vieno stalo, ant kurio stovi taurė – taip kaip Šventosios Trejybės ikonoje: Trejybės harmonija yra atstatyta. Pamaldumas, pamirštantis artimą, kaip kunigo ir levito atveju, kurie praeina pro sužeistąjį, yra tik stabmeldystės forma. Tai meilė, samariečio gailestingas darbas atkuria žmonijos panašumą į Dievą.


Meninis stilius

Ikona buvo nutapyta naudojant tradicinę ortodoksų bažnyčios ikonografinę techniką, perduotą iš kartos į kartą: naudojant temperą (dažus, pagamintus iš pigmento miltelių ir rišamosios medžiagos – kiaušinio trynio bei vandens) ir auksavimo lakštelius tapoma ant medinės lentos padengtos baltu kreidiniu paviršiumi (levkaso gruntu). Kaip ir dauguma ikonų, ji yra bizantiško stiliaus. Atsižvelgiant į tai, kad ikonų menu yra apdovanota ne tik Rytų krikščionių bažnyčia, Kristaus figūroje ir visoje kompozicijoje buvo panaudoti Vakarų meninei tradicijai būdingi elementai, ypač Burgundijos regionui. Tad Kristaus figūra primena jo šlovės įvaizdį esantį Berzé-la-Ville kaimelio Chapelle des Moines (vienuolių koplyčia) koplyčios freskoje arba Kristaus vaizduojamo romaninių bažnyčių timpanuose, pavyzdžiui, Vézelay kaimelyje.

Meniniu požiūriu, ikona yra įdomi tuo, kad ji yra ne tradicinio paveikslo kopija, bet nauja interpretacija. Tai naujas vaizdas, gimęs iš palyginimo apie gailestingąjį samarietį apmąstymų, o jame naudojamos formos ir spalvos visiškai naujai atskleidžia įvairius evangelijos aspektus. Ši ikona yra dalis gyvosios tradicijos, pagal kurią Šventoji Dvasia mus įkvėpia naujai atrasti tikėjimą.

Atnaujinta: 2016 m. vasario 19 d.