TAIZÉ

Olivier Clément

Pasitikėjimas – svariausias žodis

 
Rašytojas, teologas ir Paryžiaus Šv. Sergejaus Ortodoksų Teologijos Instituto profesorius Olivieras Clémentas siekia gilesnio tarpusavio supratimo tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Jis yra artimas Taizé bendruomenės draugas ir yra parašęs knygą „Taizé: prasmė gyventi“. Čia pateikiame keletą šio kūrinio ištraukų.

Taizé broliai, priklausydami skirtingoms, o kartais net ir priešiškoms denominacijoms, kultūroms, rasėms ir tautoms, meldžiasi ir dirba kartu. Taip, tai iš tikrųjų įmanoma, nes Kristus griauna bet kokias skiriančias sienas. Todėl nei istorinė, nei geografinė įvairovė nėra tokios svarbios palyginti su asmeninių dovanų įvairove. Bendruomenėje – kaip avilyje – verda veikla. Kai kurie broliai užsiima grožio kūryba, t.y. tapo paveikslus ar ikonas arba lipdo molio indus, kurie padeda pakylėti gyvenimo kasdienybę. Kiti verčia ir spausdina krikščioniškosios tradicijos žodį. Čia mokomasi kalbų, nes bendruomenės pašaukimas yra tarptautinis. Tai nedidelis, bet giliai išgyventas susitaikiusios ir pasikeitusios žmonijos pavyzdys, kurios link taip sunkiai juda istorija, nuolat lydima Dvasios, prasiskverbiančios pro tamsybes ir nušviečiančios meno, mokslo ir dvasingumo darbus.

Šiandien nuo kalbų ir cinizmo pavargęs jaunimas trokšta ko nors tikro. Kokia prasmė kalbėti jiems apie bendrystę, jei negalime parodyti tokios vietos, kur bendrystė gimsta, ir kur jie gali „ateiti ir pamatyti“. Čia žmonių laukia ir niekas neteisia, niekas neprašo doktrininio tapatybės dokumento, tačiau visiems aišku, jog visus buria Kristus, ir tie kurie nori, gali atrasti naują kelią su juo, nes jis pasakė: „Aš esu kelias“.

Ryšys tarp gilios dvasinės patirties ir kūrybiško atsivėrimo pasauliui glūdi Taizé susitikimų širdyje, kuriuose jau daug metų gvildenama „dvasinio gyvenimo bei žmonių solidarumo“ tema. Tai krikščionybė, kurios turėtume siekti, nes kuo labiau atsiduodame maldai, tuo atsakingesni tampame. Malda neišvaduoja nuo šio pasaulio pareigų, tačiau ugdo mūsų atsakomybę. Iš esmės, nieko nėra atsakingiau už maldą. Todėl tai būtina suprasti ir perteikti jaunimui. Malda nėra pramoga. Ir ne kvaišalai. Ji įtraukia mus į Tėvo slėpinį, Šventosios Dvasios jėgą, priartina mus prie Veido, kuris mums atskleidžia visus kitus veidus, ir galiausiai tampame kiekvieno žmogaus tarnais.

Vienas iš svarbiausių Taizé žodžių yra „pasitikėjimas“. Bendruomenės rengiami susitikimai Europoje bei kituose žemynuose prisideda prie „pasitikėjimo piligrimystės žemėje“. Žodis „pasitikėjimas“ turbūt yra pats nuolankiausias žodis, vienas iš paprasčiausių ir kasdieniškiausių žodžių, tačiau nepaisant to – pats svarbiausias. Užuot kalbėjus apie „meilę“ („agapę“), „bendrystę“ („koinoniją“) – nelengvus žodžius – galbūt dažniau reikėtų kalbėti apie „pasitikėjimą“, nes jis talpina visas šias realijas. Pasitikėjime yra meilės paslaptis, bendrystės paslaptis ir galiausiai – Dievo kaip Šventosios Trejybės paslaptis.

Atnaujinta: 2008 m. balandžio 29 d.