Iš ugniavietės paėmusios Velykų liepsną kaimelio moterys ir seserys iš įvairių Taizé bendruomenių vedė procesiją į Susitaikinimo bažnyčią. Aštuntą valandą ryto jos tris kartus pasibeldė į bažnyčios duris ir įnešė prisikėlimo šviesą į vidų, giedodamos „Mshiha qam“ („Mesijas gyvas“) ir pašnibždomis pranešdamos „Jis gyvas“.

Uždegant Velykų žvakę buvo giedama „Lumen Christi“ („Kristaus šviesa“), į kurią visi atsiliepė „Deo gratias“ („Dėkojame Dievui“) ir šviesa pasklido po visą bažnyčią. Ir ne tik šviesa, bet ir džiaugsmas, kuris kyla mūsų širdyse, kai giedame Prisikėlimą.

Šventimo pabaigoje 20-čia skirtingų kalbų mūsų lūpos ir širdys paskelbė:

 Kristus prisikėlė!
 Jis tikrai prisikėlė!

Prisikėlęs Kristau, kaip Jonas, Petras ir Marija Magdalietė Velykų rytą, mes tavęs ieškome visur, bet tu eini pirma mūsų. Net jei nepastebime tavo buvimo, leisk mums patikėti tuščio kapo ženklu. Ateis diena, kai suprasime, kad tu buvai ten ir siuntei mus skelbti gerąją naujieną apie tavo meilę visai kūrinijai.

 [1]