Giesmė

Psalmė

Pasitikėjau net sakydamas:
„Esu baisiai kančios prislėgtas!“ –
net nustėręs sakydamas:
„Visi žmonės – melagiai!“

Kuo galiu atsilyginti viešpačiui už visa,
ko jis dosniai man davė?
Kelsiu išganymo taurę
ir vardu šauksiuosi viešpaties.

Skaudi viešpačiui
jo ištikimųjų mirtis.
O viešpatie, aš tavo tarnas.
Mano pančius tu atrišai.

Atnašausiu tau bendravimo auką
ir vardu šauksiuosi viešpaties.
Vaikščiosiu viešpaties Artume
gyvųjų šalyje.

Savo įžadus viešpačiui vykdysiu
visos jo tautos sueigoje –
viešpaties Namų kiemuose,
tavo viduryje, Jeruzale!

Iš 116 Psalmės

Skaitinys

Jeremijas sakė: Mane pasiekė viešpaties žodis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau“. „Ak, Viešpatie dieve! – sudejavau. – Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ Bet viešpats man atsakė: „Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’ Kur tik tave siųsiu, ten eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu“, – tai viešpaties žodis.

Jeremijo 1, 4-8

{arba}

Jėzus sakė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis“.

Luko 15, 11-24

Giesmė

Tyla

Maldavimai

Kad krikščionys nesiliautų eiti į visus žmones ir taptų susitaikinimo raugu žmonijos šeimoje, Viešpatie, meldžiame tave.

Už visus tikinčiuosius, už tuos, kurie tarnauja Bažnyčioje, kad jie liktų ištikimi Evangelijos liudytojai, Viešpatie, meldžiame tave.

Kad žemės gėrybėmis būtų dalijamasi su visais, Viešpatie, meldžiame tave.

Kad visose žemės tautose liautųsi karai ir prievarta, Viešpatie, meldžiame tave.

Už visus skurstančius ir kenčiančius, Viešpatie, meldžiame tave.

Už tuos, kurie persekiojami dėl Kristaus, už visus siekiančius teisingumo, Viešpatie, meldžiame tave.

Tėve mūsų

Malda

Jėzau, visų mylinčiųjų Meile, tu visada buvai manyje, o aš tave užmiršdavau. Tu buvai mano širdyje, o aš tavęs ieškojau kitur. Kai būdavau toli nuo tavęs, tu manęs laukei. Ir nūnai drįstu tau tarti: „Prisikėlęs Kristau, tu esi mano gyvenimas“.

{arba}

Palaimink mus, Viešpatie Kristau; atleisdamas tu užmauni mums ant piršto sūnaus palaidūno žiedą.

Giesmės