TAIZÉ

Krikštas

 

Ar krikštas būtinas, kad įžengtume į krikščionišką gyvenimą?

Norint suprasti krikšto prasmę visoje jo pilnatvėje, reikia pažiūrėti, kaip jį įgyvendino pirmieji Kristaus mokiniai. Petro žodžiai per pirmąsias krikščioniškas Sekmines klausiusiems „verte vėrė širdį“, kai jie suprato, jog nesugebėjo Jėzuje įžvelgti Dievo Siųstojo. Kupini gailesčio jie klausinėjo apaštalų: „Ką mums daryti?“ Ir Petras atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės: tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 37-38). Taigi krikštas išreiškia, viena vertus, metanoia, esminį orientacijos pakeitimą, nulemtą susitikimo su Dievu, kita vertus – priėmimą Dievo Dvasios, paverčiančios žmones naujais kūriniais (žr. 2 Kor 5, 17). Bergždžią gailestį jis perkeičia į atgailą, kuri yra vartai į bendrystės gyvenimą.

Anaiptol nebūdamas paprastomis išorinėmis apeigomis, siekiant pažymėti priklausomybę visuomenės daliai, krikštas ženklina gilų žmogaus perkeitimą Dievo Kvėpavimu. Tam tikra prasme jis yra nuolatinės Sekminės, per amžius kuriantis Bažnyčią. (Prisiminkime, kad senovės Bažnyčioje, kaip kad šiandien yra Rytų Bažnyčiose, krikštas, tiesą sakant, neatskiriamas nuo sutvirtinimo.) Atverdamas širdį Dievo naujumui, pakrikštytasis priima Gyvenimo sėklą, kuri jį perkeis ir leis gyventi naujai (žr. 1 Pt 1, 22-23).

Kadangi gyvenimas iš esmės yra gyvenimas su kitais, jis būtinai turi išorinę pusę. Širdies perkeitimas išlieka esminis, bet yra išreiškiamas konkrečiu gyvensenos pakeitimu, priklausymu maldos ir dalijimosi bendruomenei su visuotiniais užmojais (žr. Apd 2, 42-47). „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, – rašo šventasis Jonas, – negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Tai pirmiausia reiškia ne jausti, o gyventi su kitais gyvenimą, kuris mūsų bendrystę su nematomu Dievu paverčia konkrečia tikrove. Taigi krikštas – viešas veiksmas, kuriuo tikinčiųjų bendruomenė naują narį priima į savo glėbį.

Dievas nori mums gyvenimo pilnatvės, ir mes galime pasiekti tokį gyvenimą jo Sūnuje (žr. 1 Jn 5, 11). Tad Jėzus yra galutinis Dievo „taip“ mums. Per krikštą Kristus mus susieja su savo „taip“, kuris tampa tuo „taip“, kurį mes savo ruožtu sakome Dievui (žr. 2 Kor 1, 19-20). Tas taip, ištartas per mūsų krikštą, taps konkretus visuose – dideliuose ar mažuose – mūsų pasirinkimuose, kuriuos darome, kad gyventume savo tikėjimą. Taigi galima sakyti, kad visas krikščioniškas gyvenimas – tai ne kas kita, kaip mūsų krikšto „taip“ išaiškinimas. Tie, kurie pakrikštyti labai anksti ir už kuriuos įsipareigojimus priėmė artimieji, kaip ir tie, kurie patys žengė žingsnį prašyti šio sakramento, vienodai yra kviečiami savo krikšto prasmę perkelti į savo kasdienybę, kaskart leidžiantis Kristaus pėdomis.

Kaip susiję Jėzaus ir mūsų krikštas?

Krikščioniškos eros išvakarėse Palestinoje gyveno Dievo žmogus vardu Jonas. Jis skelbė neišvengiamą Viešpaties atėjimą esmingai pakeisti esamo pasaulio ir kvietė tikinčiuosius atlikti konkretų veiksmą tam ruošiantis. Brisdami į Jordano upės vandenis jie išreiškė savo atleidimo poreikį ir pasirengimą elgesio pakeitimu priimti ateinantį Dievą. Bet Jonas aiškino, kad šis veiksmas buvo tik pasiruošimas: galingesnis negu jis ateis ir „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).

Tuomet atėjo Jėzus ir, užuot iš dangaus pakvietęs Dievo ugnį, paprašė Jono pakrikštyti jį, nepaisydamas Krikštytojo nuostabos ir dvejonių (žr. Mt 3, 14). Jis įsitikinęs, jog jo vieta – tarp kitų, visiškai solidarizuojantis su tais, kurie suvokia savo klaidas. Tuo jis parodo, kad Dievas nori išvaduoti mus iš neautentiško gyvenimo tik pilnutinai pasidalijęs šiuo gyvenimu. Leisdamasis panardinamas į upės vandenis, Jėzus išreiškė savo troškimą eiti iki žemiausio žmogiškos dalios taško, kad iš vidaus atvertų jį Dievo šviesai.

Ir taip po šios „mirties“ iškart ėjo „prisikėlimas“. „Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo“ (Mk 1, 10). Pralaužus sieną tarp žmonijos ir Dievo, Dievas vėl yra tarp žmonių. Ir iš Tėvo ateina žodžiai, kurie žydų Raštų šviesoje išreiškia jo santykį su Jėzumi ir sykiu misiją, kuriai jis skiria savo Sūnų – perteikti šį santykį kitiems. Pradėdama nuo Kristaus žmogiškumo, Dvasia Kūrėja atnaujina žemės veidą, leisdama jai įžengti į bendrystę su amžinuoju Tėvu.

Prasminga mūsų krikštą matyti ir kaip veiksmą, kuriuo Kristus ranka apkabina mūsų pečius ir ima mus su savimi į erdvę, nužymėtą jo krikšto. Mes mirštame su juo egzistencijai, paženklintai netikro pakankamumo ir izoliacijos, kad įžengtume į naują gyvenimą – bendrystės gyvenimą (žr. Rom 6, 3-6). Jėzaus draugijoje girdime, kaip Tėvas kreipiasi į mus šiais šviesos žodžiais: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Sūnūs ir dukterys Sūnuje, nuo šiol mes galime tęsti Jėzaus misiją savo gyvenimo aplinkybėmis, liudydami ateinant Dievo Karalystę, kuri įžengia į mūsų pasaulį ir perkeičia jį iš vidaus. Žodžiu, krikštas mus įstato į Kristaus Kūną. Paskandindamas mūsų ribotumus ir net mūsų atsisakymus dieviškojo gailestingumo vandenyse, mūsų krikštas atveria erdvę, kurioje Dievas per mus gali tapti esančiu žmonių istorijos širdyje.

Laiškas iš Taizé: 2004/5

Atnaujinta: 2004 m. lapkričio 10 d.