Metų laiškasJeigu Jėzus žinojo, kad Judas ketina jį išduoti, kodėl iki galo laikė jį savo rate?
Tarp daugelio mokinių, kurie sekė paskui jį, Jėzus paskyrė dvylika jam artimiausių, kad pasidalintų ir tęstų jo misiją. Jis labai rimtai žiūrėjo į šios dvylikos apaštalų grupės formavimą – prieš tai visą naktį meldėsi.
Bet tam tikru metu Jėzus suvokė, kad vieno iš dvylikos, Judo, nuostata pasikeitė. Jėzus suprato, kad Judas ėmė tolti nuo jo, ir net matė, kad jis ketina jį „išduoti“, kaip sakoma evangelijose. Pasak Jono Evangelijos, Jėzus jau Galilėjoje suprato, kas vyksta, gerokai prieš įvykius Jeruzalėje, kurie nuves jį ant kryžiaus (Jono 6, 70–71). Kodėl jis neišvijo Judo, bet laikė jį arti savęs iki galo?
Vienas iš žodžių, kuriuos Jėzus vartoja kalbėdamas apie dvylikos apaštalų grupės sudarymą, užveda mus ant kelio: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika?“ (Jono 6, 70; žr. taip pat Jono 13, 18). Veiksmažodis išsirinkti yra esminis žodis biblinėje istorijoje. Dievas išsirinko Abraomą, o paskui išsirinko Izraelį, kad taptų išrinktąja tauta. Taigi tai Dievo išrinkimas arba pasirinkimas paskiria Dievo tautą, sandoros tautą. Sandorą nesulaužomą daro tai, kad Dievas pasirenka mylėti Abraomą ir jo palikuonis visam laikui. Apaštalas Paulius komentuos: „Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).
Kadangi Jėzus išsirinko Dvylika lygiai kaip Dievas išsirinko savo tautą, jis negalėjo išvyti Judo net supratęs, kad jis taisosi jį išduoti. Jis žinojo, jog turi mylėti jį iki galo, parodyti, kad Dievas išsirenka neatšaukiamai. Pranašai, ypač Ozėjas ir Jeremijas, kalbėjo vardu įžeisto ir savo tautos išdavystės pažeminto Dievo, kuris vis dėlto nesiliauja jos mylėjęs amžina meile. Jėzus nenorėjo ir negalėjo padaryti mažiau: pažemintas vieno iš artimiausių draugų išdavystės, jis nesiliauja rodęs jam savo meilės. Nusilenkdamas prieš savo mokinius, kad numazgotų jiems kojas, jis pasidarė visų, taip pat ir Judo, tarnu. Ir ypač su Judu Jis dalijasi duonos gabaliuku – dalele degančios meilės, kurią šis nusineša į savo naktį (Jono 13, 21–30).
Jei norėjo būti ištikimas savo Tėvui – Dievui, kuris išsirinko Abraomą ir Izraelį, pranašų Dievui, – Jėzus negalėjo padaryti nieko kito, kaip laikyti Judą arti savęs iki galo. Jis mylėjo Judą net tada, kai šį apgaubė tamsa. „Šviesa spindi tamsoje“ (Jono 1, 5). Evangelijoje sakoma, kad Jėzus buvo „pašlovintas“ tą akimirką, kai teikė savo meilę Judui, nors mylėjo jį nieko tuo nelaimėdamas ir be saiko (Jono 13, 31). Tamsiausią apmaudo ir neapykantos naktį Jėzus parodė neįtikėtiną Dievo meilės spindesį.
Kodėl evangelijos tokios santūrios dėl Judo motyvų?
Stebina tai, kad pirmieji krikščionys nenutylėjo fakto, jog vienas iš dvylikos apaštalų išdavė Jėzų. Šis faktas meta abejonę ant paties Jėzaus asmenybės: ar jis suklydo pasirinkdamas vieną iš savo draugų? Bet lygiai stebina ir tai, kad evangelijose beveik nieko nesakoma apie Judo motyvus. Ar jis nusivylė supratęs, kad Jėzus nėra Mesijas su politinio išlaisvinimo programa? Ar jis manė, kad veikia savo tautos interesų labui pabaigdamas Jėzaus karjerą? Kai kas manė, kad jis veikė susiviliojęs atlygiu; kiti – kad, priešingai, iš meilės, padėdamas Jėzui atiduoti savo gyvybę...
Dėl to, kodėl Judas taip padarė, evangelijose yra tik dvi nuorodos. Viena mini velnią. „Velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį“ (Jono 13, 2). Bet tai tik pagilina mįslę. Velnias, arba šėtonas, yra tas, kuris priešinasi, kritikuoja, šmeižia. Jėzus jautė apmaudą, kuris buvo gimęs Judo širdyje, ir tai, kad jis įsišaknijo ten negrįžtamai. Bet apie tai, kodėl jis buvo kilęs, – nė žodžio, jokios užuominos.
Kita nuoroda – į Šventąjį Raštą. Dėl Judo išdavystės Jėzus pasakė: „Turi išsipildyti Rašto žodžiai: Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti“ (Psalmyno 41, 10, cituota Jono 13, 18). Svarbu teisingai suprasti šios Rašto nuorodos evangelijose prasmę. Jos nėra savotiškas scenarijus, kur iš anksto užrašyta kiekvieno veikėjo rolė. Kiekvienas, kuris atidžiai skaito Bibliją, gerai žino, kokiu mastu Ji siūlo pasirinkimus ir kiekvieną stato prieš savo atsakomybę.
Cituodamas psalmės eilutę: „Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti“ (Psalmyno 41, 10), Jėzus neteigia, kad Judas negalėjo pasielgti kitaip, bet kad Dievas lieka pagrindinis veikėjas tame, kas vyksta. Yra išdavystės drama, ir sykiu tas, kuris veikia, yra Dievas. Nes jei tai, ką Judas pasiruošęs daryti, išpildo Raštą, tai reiškia, kad paslaptingu būdu įvykdomi Dievo ketinimai. Dievas išpildo savo žodžius (Izaijo 55, 10-11). Nuoroda į Raštą leidžia tikėti Dievu net naktį, net tada, kai tai, kas vyksta, yra nesuprantama.
Jei Judo apmaudas ir neapykanta lieka nesuprantami, Jėzaus meilė „iki galo“ yra dar daugiau už bet kokio supratimo. Evangelijos tokios santūrios dėl Judo motyvų todėl, kad nenori tenkinti mūsų smalsumo, o veikiau vesti mus į tikėjimą. Jos nepaaiškina Judo dramos tamsos bedugnės, bet atskleidžia neišmatuojamą ir nesuvokiamą Dievo meilės gelmę.