Metų laiškasIr atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. (Mt 6,12)
Šis Tėve mūsų maldos prašymas skiriasi nuo visų kitų. Tai ne tik malda Dievui, bet joje pabrėžiamas ir mūsų aktyvus vaidmuo, t.y. „kaip ir mes atleidome“ arba „kaip ir mes atleidžiame“. Pirmąjį variantą labiau renkasi Biblijos tyrinėtojai, o antrąjį renkamės mes dėl mūsų bendros patirties.
Kas meldžiasi tokiu būdu „stoja prieš Dievą kaip dorybės pavyzdys, jei mes galime taip pasakyti, prašydami Dievą, kuris nepakartojamas, ateiti ir pakartoti mus“, – stebėdamasis pastebėjo VII a. teologas Šv. Maksimas Nuodėmklausys.
Bet kas gali teigti, kad jie išbandė visas atleidimo ribas, kad galėtų to paties prašyti Dievo? Kitose Biblijos vietose tvirtinama, kad gautas atleidimas yra svarbesnis už suteiktą: „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“. (Kolosiečiams 3, 13). Didžiulė meilė, kuria Dievas mus pripildo, gali išsilieti į kitų gyvenimus per mūsų atleidimą.
Kodėl tuomet tvarka apsiverčia Tėve mūsų maldoje: pirmiausia eilė mums, tada Dievui? Reikia suprasti pažodžiui: „atleisti kaltes“ reiškia tapti vargšu. Jei atleidimas reiškia kalčių naikinimą, tada tai visų pirma reiškia praradimą.
Laiške kolosiečiams atleidimas yra išreiškiamas žodžiu, kuriuo žymima nepelnytai dosni dovana: „Viešpats parodė tau malonę“. Žodis, kurį Jėzus paprastai naudoja atleidimui yra labai paprastas. Jis reiškia „leisti“, kaip frazėje „leisti eiti“.
Melsdami atleisti mūsų kaltes, mes prašome Dievą „paleisti“ mus slegiančias kaltes, tokiu būdu mus išsilaisvinant. Kaip vargšai, mes prašome Dievo nieko iš mūsų nereikalauti, nes iš tiesų mes neturime nieko, ką galėtume jam duoti.
Ne mūsų galioje yra išlaisvinti savo praeitį nuo patirto blogio. Šia prasme mes taip pat esame vargšai: mes negalime staiga užmiršti to skausmo, kurį blogis mus buvo privertęs patirti praeityje.
Kai sakome Dievui „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, tai nereiškia, kad didžiuojamės tuo, kad dosniai atleidome. Tai tik reiškia, kad ateiname pas Dievą kaip vargšai žmonės, kurie daugiau nebenori prašyti to, kas jiems priklauso.
Nes neretai mes slapta kaupiame mums padarytas skriaudas, kad atėjus metui, mes galėtume pateikti sąskaitą dėl žalos atlyginimo su palūkanomis. Net kai atrodo, kad mus tai ramina, toks skriaudų kaupimas mus paralyžiuoja. Norėdami įžengti į atleidimo laisvę, mes turime palikti tai, kas mus liūdina.
Kodėl man sunku atleisti?
Ar yra dalykų, kurių paprasčiausiai negaliu paleisti? Ką man tokiu atveju daryti?
Ar aš pasiruošęs tapti vargšu, kad rasčiau laisvę ir atleidimo džiaugsmą?