Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako Viešpats. Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. Kada ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų? Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, – jie man našta, kurią pailsau nešti. Kai jūs tiesite rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų. Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos visos kruvinos! Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą. Viešpats sako: Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna. (Izaijo 1, 11-18)

Pranašas Izaijas tampa įgaliotiniu Dievo, kuris atveria širdį savo mylimai tautai. Meilė ir aiškūs žodžiai nėra nesiderinantys. Tasai, kurs pasako, ko nebegali pakęsti kitame, vis dėlto nesiliauja juo pasitikėjęs.

Tautos vadai rūpinasi Dievu būdu, kuris jam atgrasus. Jų kultas yra nenaudingas, tuščias ir netgi griaunantis. Vienu žodžiu, Dievui tai įgriso (kultas, bet ne žmonės). Dievas nebeklauso, nebenori žiūrėti.

Tačiau liturginio kalendoriaus, regis, laikomasi; pamaldos, regis, vyksta sklandžiai. Tačiau Dievas laukia ne liturgijos pagerinimo, bet veikiau tų, kurie ją švenčia, pagerėjimo. Jie nori tarnauti Dievui, bet netarnauja žmonėms. Jie nemato, kad Dievas susijęs su visa tauta, pradedant silpniausiais, prispaustaisiais ir negalinčiais apsiginti. Taigi jie tautą, kurią jiems patikėjo Dievas, veda į žlugimą.

Jų garbinimas tapo pajuoka. Jie yra nešvarūs. Jei jie nori tarnauti Dievui, pirmiausia turi pasikeisti. Jie turi apsivalyti darydami gera, padėdami kitiems, įtvirtindami teisingumą. Kas politiniame ir visuomeniniame gyvenime plaukia pasroviui ir skriaudžia silpnuosius bei atstumtuosius, tas tolsta nuo Dievo. Bet Dievas, tikrasis suverenas, kviečia grįžti pas jį ir siūlo atleidimą, kuris apvalo, nuplauna dangaus besišaukiantį kraują ir nustelbia visus jų himnus.

Ten, kur Dievas, gyvenantis tarp savo žmonių, yra teisingai garbinamas, baigiasi priespauda, savivalė ir neteisybė. Tada žmonės gali giedoti pagyras Dievui, nes jie laisvai kvėpuoja ir jų orumas gerbiamas.

Tai, kas čia pratrūksta gausiai ir dramatiškai, Jėzus išreiškia santūriau ir glausčiau, bet ne mažiau sprogstamai: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mato 5, 23-24).

 Kaip aš sieju tarnavimą Dievui ir tarnavimą artimui?

 Kaip tai vyksta mano bažnyčioje?

 Ką šie žodžiai gali reikšti žmonėms, kurie apgraibomis ieško kelio į visuomenę, kur gerbiamos visų teisės?