Tris kartus per dieną Taizé kaimelis tarytum apmiršta: nutrūksta darbas, Biblijos studijos, pokalbiai mažose grupelėse. Varpų dūžiai visus kviečia į pamaldas. Šimtai, o kartais net ir tūkstančiai jaunuolių iš įvairių pasaulio šalių meldžiasi ir gieda kartu su bendruomenės broliais. Vėl ir vėl kartojamos trumpos lengvai suvokiamos giesmės, kurios keletu žodžių išreiškia pamatinę tikėjimo tikrovę. Keliomis kalbomis skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai. Per patį kiekvienų pamaldų vidurį būna ilgas tylos laikas – nepakartojama susitikimo su Dievu akimirka.
Mes, broliai, neretai stebimės, matydami, kaip jauni žmonės pasilieka bažnyčioje kartais ištisas valandas, giedodami ar medituodami tyloje. Kartais jie ir patys negali patikėti, kad tiek daug laiko Taizé praleido maldoje. Kai jų prieš išvažiavimą paklausiame, kas jiems paliko didžiausią įspūdį, jie nedvejodami bemat atsako: „Pamaldos!“ Beje, daugelis šių entuziastingai nusiteikusių jaunuolių iš pirmo žvilgsnio nelabai buvo panašūs į „ekspertus“. Tai išties jaudinantis dalykas.
Mes ir patys tuo labai stebimės. Kodėl jaunimas taip lengvai ir nuoširdžiai atsiveria vidiniam dialogui maldoje? Kaip mes galime padėti jiems atrasti, kad Dievas mumyse jau yra pasėjęs bendrystės troškimą, nepaisant to, ar mokame melstis, ar žinome, ko ir kaip prašyti ir tikėtis iš Dievo?
Vargu ar į šiuos klausimus galima pateikti galutinį atsakymą, tačiau visgi norėčiau paminėti tris maldos Taizé matmenis, kurie, mano nuomone, atkartoja jaunimo ieškojimus, t.y. suprantama malda, meditacinė malda ir širdies malda.
Suprantama malda
Bendruomenės malda laikui bėgant kito; vis paprastėjo. Broliui Roger visuomet rūpėjo, kad malda būtų lengvai suvokiama. Jam atrodė, jog per ilgas ir sudėtingas tekstas gali kliudyti žmonėms suvokti Šventosios Dvasios maldoje sukuriamą meilės santykį.
Būtent dėl šios priežasties, t.y. siekdama, kad vidinė maldos patirtis taptų prieinama kuo daugiau žmonių, bendruomenė perėjo prie paprastų meditacinių giesmelių. Tačiau ne viskas buvo pritaikyta jaunimui. Iš tikrųjų Taizé giesmės nėra parašytos populiariu, jaunimui patinkančiu muzikiniu stiliumi.
Man regis, mūsų giesmės išplaukia iš gilių vienuolyno tradicijų. Savo tekstais, kurie remiasi psalmėmis, giesmės tęsia ilgalaikę giedamos maldos pirmuosiuose Izraelio tautos susibūrimuose tradiciją. Ši malda taip pat buvo meditacinė ir pasikartojanti. Iš tikrųjų bendruomenė psalmes giedodavo visais laikais. Tačiau dabar mes giedame ne visą psalmę, bet orientuojamės į kurią nors vieną eilutę, ją apmąstydami, leisdami jai pulsuoti tol, kol ji atveria mumyse jos nušviestus potyrius.
Jaunus žmones Taizé turbūt labiausiai paveikia mūsų noras tikėjimo išraišką padaryti kuo paprastesne, bet ne prastesne. Jie instinktyviai jaučia, kad tai, kas jiems siūloma yra ne tiek jiems svetimos realybės perkėlimas į jų supratimą, kiek kvietimas ieškoti ir tokiu būdu judėti pirmyn peržengiant save. O jų lūpomis ištarti žodžiai iš ankstesnių amžių jiems padeda apsivalyti ir nesikoncentruoti į save. Jaunimas tą labai gerai supranta. Jie puikiai skiria jų esybės pilną diskursą nuo tokio, kuriame atsiranda daugiau vietos, kadangi išstumiami įvairūs įsitikinimai ir priimtos tiesos. Gal būt jie jaučia, kad prie jų pritaikydami maldą, mes, bendruomenė, norėjome praplėsti savo kelią, siekdami kuo didesnio artumo Dievuje. Todėl labai svarbu, kad giedotų visi, o ne vien tik solistai, prie kurių visi kiti prisijungtų tik giedant priedainį.
Meditacinė malda
Malda su Taizé giesmėmis yra taip pat ir Biblijos meditacija. Mane stebina Visų Šventųjų dieną į bažnyčią prigužėjęs Prancūzijos vidurinių mokyklų jaunimas (apie 2500 žmonių) taip natūraliai giedantis neseniai prancūzų kalba parašytos giesmės žodžius: „Aš džiaugsiuosi ir linksminsiuosi tavo meilėje!“ Man atrodo, kad pakartojus eilutę ar dvi, giesmė jiems atveria tiesų kelią į Dievo Žodį ir padeda jiems artimiau suvokti ir įsisavinti Biblijos žodžių grožį, o kartais – net ir grubumą. O tada, kai žodžiai jau žinomi mintinai, jie skaitant tekstus nušvinta netikėta šviesa.
Aš kartais svarstau, ar toks giedojimo būdas nėra įvadas į lectio divina, kai Žodis skaitomas taip atidžiai, jog atsiveria erdvė, leidžianti tekstui skambėti visomis dimensijomis. Žydai kalba apie Toros „gromuliavimą“. Vienas pirmaisiais po Kristaus amžiais parašytų žydiškų tekstų rinkinyje cituojamas rabinas yra pasakęs: „Sukite Torą aplink visomis kryptimis, nes ten galima rasti viską; ji viena jums gali suteikti tikrų žinių. Studijuokite ją iki pat senatvės, niekada jos neapleisdami; vargu ar kas nors gali būti geriau.“ (Mishna Aboth 5, 25) Taizé giesmių kartojimas yra panašus į tokį Žodžio „gromuliavimą“ ar jo ritmingą respiravimą.
Širdies malda
Dar vienas dalykas, kuri mane dažnai jaudina, yra tai, kad jauni žmonės, kalbėdami apie Taizé pamaldas, pabrėžia tylos liturgijos viduryje svarbą, kuri leidžia jiems susikoncentruoti į tai, kas jų viduje. Jie žino, kam ji reikalinga: „atlikti inventorizaciją“, pasiklausyti savo širdies, pagalvoti apie savo problemas, išvalyti protą, atitrūkti, ieškoti sielos, nusimesti kaukę... Kai jie kartu, tyla jiems nebaisi. Netgi priešingai. Daugelis sako, kad iš pradžių dešimt minučių prailgsta, bet vėliau jos prisipildo pačios savaime.
Įdomu, ar tai, ką jie bando įvilkti į žodžius, neatitinka to, ką rytų krikščionys vadina‚ „širdies malda“ ir „širdies budrumu“? „Atsidėjęs saugok savo širdį,“ – sako Patarlių knyga, – „nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.“ (Patarlių 4, 23)
Biblijoje širdis yra žmoniškosios esybės centras, visų energijų susikirtimo taškas. Rytų tradicijų vienuoliai meldžiasi, kartodami trumpą frazę ir derindami ją su kvėpavimo ritmu, tokią maldą vadindami širdies malda. Kitaip tariant, pastangos sujungti visas ateinančias energijas širdies liepsnoje yra panašios į meilės kalvę. Sujungdama jausmus, energijas širdis tampa tokia vieta, kurioje gimsta geri kaip švarus vanduo ketinimai. Malda kaip budrumas, prabudimas ir klausymasis leidžia mums susitelkti, išcentruoti savo troškimus ir sinchronizuoti juos su meile. Malda yra toks širdies paruošimas, kai išmokstama būti dėmesingais budrumui, kurio meilei reikia įvairiose situacijose.
Per giesmes ir tylą jaunuoliai atranda, jog jie gali įgyti naują širdį, paprastą širdį pirmine šio žodžio prasme, t.y. širdį be prisikaupusių sluoksnių, švarią širdį. Pirmieji krikščionys apie maldą kalbėjo kaip apie būdą išlydyti „dvasinius taukus“, kurie gula ant mūsų minčių ir norų. Sluoksnių įvaizdis yra gan ryškus: širdis be prisikaupusių sluoksnių yra širdis išvalyta iki pagrindų, širdis, esanti arti savo troškimų, ir tokiu būdu galinti aiškiau suvokti Dievo kvietimą būti kūrybinga. „Kiekvienas mūsų troškimas, kuris šaukiasi Dievo, jau yra malda. Jūsų troškimas jau yra jūsų malda. Jūsų troškimai sudaro niekada nesibaigiančią vidinę maldą. Jei norite melstis, niekada nenustokite troškę.“ (Šventasis Augustinas, Psalmių komentaras 37)
Nekliudoma, skaidri širdis moka subrandinti sprendimus ir intuicijas bei nubrėžti tikrąsias gyvenimo linijas. Atskirti jautrias situacijas ir aklavietes. Šia prasme aš tikiu, kad jauni žmonės gali suprasti, jog „malda neatitolina nuo pasaulio rūpesčių. Priešingai, nėra nieko atsakingesnio kaip melstis: kuo labiau atsiduodame paprastai ir nuolankiai maldai, tuo labiau esame skatinami mylėti ir išreikšti tai savo gyvenimu.“ (Brolis Roger, 2005 m. laiškas „Taikos sklidina ateitis“)
Pasidalindami su jaunimu šiais trimis maldos matmenis – „nesikoncentravimu į save“, Rašto „gromuliavimu“ ir „budriu širdies klausymu“, mes labai norime, kad jie sužinotų apie įsitikinimą, kurį mums brolis Roger paliko savo Nebaigtame laiške:
„Dievas mus lydi net mūsų neišmatuojamoje vienatvėje. Kiekvienam jis sako: „Tu labai svarbus mano akyse, tu man daug vertas, ir aš tave myliu.“ Taip, Dievas tegali duoti savo meilę – čia visa Evangelijos esmė.“