Krikščioniškasis gyvenimas, kaip čia jį pristato šv. Paulius, nėra nei kelias į asmeninį savęs išpildymą, kai susitelkiame tik ties savo pačių poreikiais, nei ideologija, kuri pajungia mūsų individualumą kokiai nors iš anksto nustatytai sistemai. Tai bendrystė tarp žmonių, kurie, sekdami Kristų, atranda save, visapusiškai atsižvelgdami į kitus.

Kartais tai vyksta paprastai ir lengvai: būna spontaniško džiaugsmo akimirkų būnant drauge su kitais Kristaus mokiniais. Tai tarsi Dievo karalystės patyrimas. Tačiau būna ir taip, kad vienybei išsaugoti prireikia sąmoningų pastangų ar net vidinės kovos. Jei pastebime, kad kitų tikinčiųjų asmenybė ar mąstymo būdas mums nėra artimas, kyla pagunda primesti jiems save ar savo požiūrį; arba nuo jų atsiriboti ir susiburti į mažesnę, patogesnę, panašiai mąstančių žmonių grupę. Tačiau Kristaus Bažnyčia nėra vienminčių sambūris. Tai labai skirtingų žmonių bendruomenė, kurie iš esmės nebūtinai gerai sutaria tarpusavyje, tačiau visi yra pašaukti eiti paskui tą patį Viešpatį.

Todėl Paulius ragina mus „pakęsti“ vienas kitą (1 eil.), „priimti vienas kitą“ (7 eil.) ir „būti maloniems“ artimui arba siekti suteikti vienas kitam džiaugsmo (2 eil.). Kai stengiamės suteikti džiaugsmo žmonėms, su kuriais mums nėra savaime lengva būti kartu, ir tai darome todėl, kad mūsų svarbiausias prioritetas esame ne mes patys, bet Kristus, tai yra aiškus ženklas, kad sekame Juo. Paulius mus drąsina primindamas, kad būtent taip elgėsi pats Kristus, įgyvendindamas mokymą, kuris randamas jau Senajame Testamente (3 eilutėje jis cituoja 69 psalmę).

Tokiai tvirtai vienybei ir solidarumui reikia „kantrios ištvermės“ arba „kantraus atkaklumo“, kurie yra glaudžiai susiję su padrąsinimu ir viltimi (4–5 eil.). Šiandien daugybė žmonių jaučiasi vieniši, kenčia dėl to, kad jie patys ar kiti negebėjo išlikti ištikimi, daugeliui sunku viltingai žvelgti į ateitį. Pauliaus rekomenduojamas kantrus atkaklumas nėra lengviausias pasirinkimas, tačiau jis padeda iš esmės apvalyti ir išgydyti šias žaizdas. Todėl nesutarimai ir sunkumai bendraujant tarpusavyje gali tapti pradžia kur kas gilesnei vienybei: jie leidžia patikėti Dievui daugelį dalykų, prie kurių esame asmeniškai prisirišę, kaip tai darė Kristus; o toks pasitikintis atsigręžimas į Dievą ir visko patikėjimas Jam tampa vienybės šaltiniu, daug gilesniu už bendras nuomones ar asmeninius pomėgius. Pauliaus žodžiais tariant, tai yra būdas „sutartinai šlovinti Dievą“. Taip elgdamiesi patiriame džiaugsmą Jame, kuriam norime dėkoti, ir kartu galime parodyti kitiems žmonėms, koks yra Dievas.

• Ar pažįstu tokių žmonių, kurie „pakelia“ kitus krikščionis net tada, kai tai nėra lengva, ir taip parodo, koks yra Dievas?
• Ką esu pašauktas „pakęsti“ ir priimti? Kuri Biblijos ištrauka mane drąsina tai daryti?
• Ar esu patyręs situacijų, kai kantri ištvermė būnant su kitais žmonėmis galiusiai atnešė džiaugsmą?

 

2026 m. lapkritis

Te Žodis tampa darbais

Jokūbo 1, 19-27

Mano mylimieji broliai, kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Juk žmogaus pyktis nedaro to, kas Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės. Todėl, atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą. Jei kas mano esąs maldingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to maldingumas tuščias. Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.

2026 m. spalis

Kantriai išlaikykime vienybę

Romiečiams 15, 1–7

Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

2026 m. rugsėjis

Ko ieškote?

Jn 1, 35–42

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

2026 m. rugpjūtis

Gyvenimo žodžiai

Mato 7, 24–27

Jėzus pasakė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

2026 m. liepa

Jėzus – Dievo ir žmonių Tarpininkas

1 Timotiejui 2, 3–6

„Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo,, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku.“ Ši Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui ištrauka prasideda priminimu apie galutinį Dievo sumanymą – visuotinį žmonijos išganymą: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Šis išganymas įgyvendinamas per Kristaus gyvybės dovaną: jis, kaip tęsia šv. Paulius, „atidavė save kaip išpirką už visus“.

2026 m. birželis

Malda slaptoje

Mato 6, 5-6

Jėzus sakė: „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. O tu, kai meldiesi, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ Evangelijose nedaug vietų, kuriose Jėzus pateikia tokius konkrečius ir praktiškus nurodymus, kad juos galima suprasti beveik pažodžiui. Pavyzdžiui, skaitydami žodžius „mylėkite savo priešus“, esame kviečiami šį mokymą pritaikyti savo gyvenime, suvokdami, kad tai meilės iššūkis, kurį įgyvendinti galime tik su Dievo pagalba. Tačiau kai girdime: „Kai meldiesi, eik į savo kambarį“ arba į nuošalią vietą, tai yra labai praktiškas patarimas, kurį daugelis gali įgyvendinti savo namuose.

2026 m. gegužė

Stiprinkime draugystės ryšius

Apd 2, 1-11

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

2026 m. balandis

Šv. Velykų slėpinys

Jono 12,20-33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

2026 m. kovas

Ar norėtum pasveikti?

Jono 5, 1-9

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas.)

2026 m. vasaris

Kur gyveni?

Jono 1, 35-39

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas liudija. Įdėmiai pažvelgęs į ateinantį Jėzų, jis parodo jį kitiems: „Štai Dievo Avinėlis.“ Du mokiniai jo klausosi, juo patiki ir pradeda sekti Jėzų.