„Ko ieškote?“ – tai patys pirmieji Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Joną. Šis klausimas skirtas pirmiesiems dviem mokiniams, kurie atstovauja pirmiesiems krikščionims ir visiems, norintiems sekti Kristų.

Tekste pirmiausiai matome Joną Krikštytoją, kuris susikaupęs laukia ateinančio Kristaus. Jo laukimas leidžia jam giliau pažvelgti į įvykius. Krikštytojas ne tik trumpam pažvelgia į pro šalį einantį Jėzų. Jis stengiasi įžvelgti paslaptį to, kuris praeina pro jį, ir nori, kad jo mokiniai taip pat tai pamatytų.

Vadindamas Jėzų „Dievo Avinėliu“, Jonas mato jame tą, kuris įvykdys Dievo žodžius ir pažadus. Kaip kenčiantis Viešpaties Tarnas Izaijo knygoje, kuris prisiima Dievo tautos kančias ir, nors yra nekaltas, aukojamas kaip avinėlis (plg. Iz 52, 13 – 53, 12), ir kaip Velykų avinėlis, tampantis Izraelio išgelbėjimo simboliu (plg. Iš 12, 1–28), taip ir Jėzus, iš meilės atiduodamas savo gyvybę, išgelbės visą žmoniją. Stebina tai, kad Jėzus ateina kaip avinėlis, t. y. paprasta ir nuolanki būtybė, tam, kad išgelbėtų pasaulį.

Jėzus eina pro šalį. Kaip ir daugelyje kitų Naujojo Testamento vietų, Jėzus vaizduojamas kaip piligrimas. Jis nestovi vietoje; jis žino, kad jo gyvenimas turi tikslą. Jei nori jį pažinti, turi sekti paskui jį.

Du Jono mokiniai iškart sureaguoja. Jie išgirsta, pažvelgia ir seka. Argi ne taip perduodamas tikėjimas? Išgirstame Gerąją Naujieną apie Jėzų, matome, kaip gyvena krikščionių bendruomenė, ir nusprendžiame juo sekti. Skirtingai nuo pirmųjų mokinių kitose Evangelijose, šie du mokiniai jau buvo ieškantys. Šiuo atžvilgiu jie artimesni šių laikų žmonėms.

Jėzus pastebi, kad paskui jį eina kažkas. Tai lemiama akimirka. Jis atsigręžia ir klausia: „Ko ieškote?“ Šis esminis ir universalus klausimas tinka ne tik krikščioniui, bet ir kiekvienam žmogui. Gyvename pasaulyje, kuriame galime rinktis iš daugybės galimybių. Tačiau ar iš tiesų žinome, ko norime? Ar esame susisinchronizavę su savo giliausiu ir nuoširdžiausiu troškimu? Atrodo, kad tai paprastas klausimas, bet jei susimąstytume rimčiau, atsakymas galėtų pakeisti mūsų gyvenimus.

Be to, Jėzus šį klausimą užduoda dviem žmonėms, kurie jau turi savo „mokytoją“ – Joną Krikštytoją. Todėl jis taip pat tarsi klausia: kas paskatino jus palikti pirmąjį savo mokytoją? Ką matote manyje? Kuo aš kitoks? Ką galiu jums pasiūlyti?

Jėzus rimtai žiūri į šiuos du žmones ir leidžia jiems išreikšti savo troškimus. Galbūt tada, kai į mus rimtai žiūrima ir kažkas yra pasirengęs mus išklausyti, kai kas mūsų viduje gali pasikeisti. Mokiniai atsako klausimu: „Mokytojau, kur tu gyveni?“

Bet jie neklausia apie Jėzaus gyvenamąją vietą; jie neprašo jo adreso. Klausimas prasideda žodžiu „Rabi“ – „Mokytojau“, kuris parodo, kad jie mato Jėzų kaip vadovą, kad Jėzus turi ko juos išmokyti ir kad jie pasirengę žengti reikalingus žingsnius, kad juo sektų. Biblinėje kalboje veiksmažodis „sekti“ reiškia kur kas daugiau negu tiesiog eiti paskui. Tai reiškia būti su tuo asmenimi, pažinti jį artimai, taip artimai, kad pats tampi panašus į jį.

Jono Evangelijoje žodžiai „pasilikti“, „gyventi“, „būti“ turi ypatingą reikšmę. Žinoti, kur žmogus pasilieka, reiškia žinoti, kur yra įsišaknijęs jo gyvenimas. Jėzus vienu metu sako savo mokiniams: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.“ (Jn 15, 10) Jėzus pasilieka Tėvo meilėje. Jo pasilikimo vieta yra meilė, kuri jį jungia su Tėvu. Tai jo gyvenimo paslaptis, ir tai suteikia jo gyvenimui prasmę. Todėl mokiniai, klausdami: „Kur tu gyveni?“, iš tiesų prašo leidimo įžengti į šį ypatingą Jėzaus ir Dievo santykį ir jame dalyvauti.

Jėzus atsako jiems: „Ateikite ir pamatysite.“ Jei jie nori patekti į tą unikalią erdvę, kurioje pasilieka Jėzus, jie privalo rizikuoti – rizikuoti pasitikėti; rizikuoti tikėti. Jono Evangelijos kalba eiti arba ateiti pas Jėzų reiškia tikėti juo. Tikėjimas visų pirma yra atsakas – žengimas link asmens. Tikėjimas išjudina mūsų gyvenimus, leidžia mums sekti.

Evangelistas pasakoja, kad mokiniai tą dieną pasiliko su Jėzumi. Apie ką jie kalbėjosi? Mes nežinome. Tačiau žinome viena: šis susitikimas su Jėzumi pakeitė jų gyvenimus. Tie, kurie pasirengę atverti savo gyvenimus, gali patirti susitikimą, kuris pakeis jų istorijos kryptį.

2026 m. rugsėjis

Ko ieškote?

Jn 1, 35–42

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

2026 m. rugpjūtis

Gyvenimo žodžiai

Mato 7, 24–27

Jėzus pasakė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

2026 m. liepa

Jėzus – Dievo ir žmonių Tarpininkas

1 Timotiejui 2, 3–6

„Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo,, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku.“ Ši Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui ištrauka prasideda priminimu apie galutinį Dievo sumanymą – visuotinį žmonijos išganymą: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Šis išganymas įgyvendinamas per Kristaus gyvybės dovaną: jis, kaip tęsia šv. Paulius, „atidavė save kaip išpirką už visus“.

2026 m. birželis

Malda slaptoje

Mato 6, 5-6

Jėzus sakė: „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. O tu, kai meldiesi, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ Evangelijose nedaug vietų, kuriose Jėzus pateikia tokius konkrečius ir praktiškus nurodymus, kad juos galima suprasti beveik pažodžiui. Pavyzdžiui, skaitydami žodžius „mylėkite savo priešus“, esame kviečiami šį mokymą pritaikyti savo gyvenime, suvokdami, kad tai meilės iššūkis, kurį įgyvendinti galime tik su Dievo pagalba. Tačiau kai girdime: „Kai meldiesi, eik į savo kambarį“ arba į nuošalią vietą, tai yra labai praktiškas patarimas, kurį daugelis gali įgyvendinti savo namuose.

2026 m. gegužė

Stiprinkime draugystės ryšius

Apd 2, 1-11

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

2026 m. balandis

Šv. Velykų slėpinys

Jono 12,20-33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

2026 m. kovas

Ar norėtum pasveikti?

Jono 5, 1-9

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas.)

2026 m. vasaris

Kur gyveni?

Jono 1, 35-39

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas liudija. Įdėmiai pažvelgęs į ateinantį Jėzų, jis parodo jį kitiems: „Štai Dievo Avinėlis.“ Du mokiniai jo klausosi, juo patiki ir pradeda sekti Jėzų.

2026 m. sausis

„Jei žinotumėte, ką Dievas duoda“

Jono 4, 5-1

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė:„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.

2025 m. gruodis

Vidinė šviesa

Jn 1, 1–12

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.