Tekstų apie Didžiąją savaitę ir Velykas yra tikrai nemažai, ir juose apie tai kalbama gana atvirai. Skaitant ir apmąstant kviečio grūdo palyginimą, verta pažvelgti į platesnį kontekstą siekiant suprasti žmonių, nebūtinai tik žydų, smalsumą bei jų susidomėjimą tuo, ką Jėzus gali pasiūlyti savo mokymu. Ko gi jie tikėjosi? Jėzus prabyla apie tai, kad būtina mirti, kad atsirastų vaisių... Kitaip sakant – neprisirišti prie savo gyvybės. Na, ne itin gerai skamba. Tai daugelį piktina ar glumina – net ir Jo mokinius, kurie Jam sako per Petrą: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22). Taip, tai tikras papiktinimas, taip pat ir iššūkis – net pačiam Jėzui tai tampa dideliu išbandymu. Jis sukrėstas. Galbūt nori pasitraukti nuo to, kas Jo laukia. Prisiminkime Jo žodžius Getsemanėje: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs“ (Lk 22, 42).

Tačiau šią vietą reikia skaityti iki galo: koks gi yra gyvenimo kelias? Nes pabaigoje laukia ne tik baigtis ar bedugnė, bet ir vaisiai bei gyvenimas! Šv. Velykų slėpinys – mirti, kad gyventum. Ir šių dviejų dalykų neįmanoma atskirti. Mūsų kalba ir mąstymas linkę skirti, priešinti, tačiau ar gebame mąstyti – o dar labiau išgyventi – šias dvi tikroves kartu? Jono evangelijoje ne kartą randame žodį, kuris jas sujungia: tai šlovė. Dievas apreiškia savo šlovę Jėzuje – Jo gyvybės dovanoje, Jo gyvenime kaip Prisikėlusiojo Viešpaties!