Ši ištrauka iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui prasideda Dievo galutinio plano priminimu – visuotiniu žmonijos išganymu: Dievas „nori, kad visi būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Šis išganymas įvykdomas per Kristaus gyvybės dovaną: būtent jis, tęsia šventasis Paulius, „atidavė savo gyvybę, kad išlaisvintų visus žmones“.

Aiškindamas, kaip vyksta šis išlaisvinimas, Paulius Kristui suteikia ypatingą titulą: jis pristato jį kaip „vieną tarpininką tarp Dievo ir žmonių“. Išgirdę žodį „tarpininkas“, daugelis žmonių spontaniškai pagalvoja apie arbitro ar derybininko vaidmenį, kuriam pavesta palengvinti dialogą tarp dviejų pusių.

Tačiau Jėzus nėra arbitras, stovintis tarp Dievo ir mūsų, jis net nėra tarpinis asmuo, kuriam pavesta priartinti Dievą prie žmonijos. Nėra taip, kad vienoje pusėje būtų Dievas, be galo šventas, o kitoje – žmonija, nuodėminga ir nutolusi nuo Dievo, o Jėzus stovėtų per vidurį, užpildytų tarpą ir perduotų žinias tarp jų.

Nes jei Jėzus būtų tik trečioji šalis tarp Dievo ir mūsų, jis liktų abiejų išorėje. Jį tikrai būtų galima priimti kaip pasiuntinį, atstovą, galbūt kaip didžiausią iš pranašų, – tačiau jis nebūtų pats susitikimas savo pačia esme. Tačiau Paulius nesako, kad Kristus stovi tarp Dievo ir žmonijos. Tiksliau, prielinksnio „tarp“ originaliame graikų tekste nėra, nors jis vartojamas daugelyje vertimų į mūsų šiuolaikines kalbas.

Originali konstrukcija pažodžiui galėtų būti perteikta kaip „Dievo ir žmonių tarpininkas“, vartojant kilmininką, o ne prielinksnį, kuris gali turėti skirtingas reikšmes. Nors toks vertimas yra įmanomas, jis nėra vienintelis ir jis turi trūkumą, nes siūlo erdvinį vaizdinį apie tarpininką, kuris tarsi stovi ant tilto tarp dviejų krantų. Tačiau Jėzus nėra ant tilto: jis yra tiltas.

Be to, Paulius iš karto patikslina, kad pats Kristus yra žmogus. Šis patikslinimas nėra biografinė detalė, bet veikiau rodo, kad tarpininkas savo pačiu asmeniu įkūnija Dievo ir žmonijos bendrystę. Per savo gyvenimą, kryžių ir prisikėlimą Kristus sugriauna užtvarą. Jis nėra vien Dievo pasiuntinys žmonijai ar žmonijos užtarėjas prieš Dievą, bet savo pačiu asmeniu yra vieta, kur Dievas ir žmonija tampa viena.

Kaip Bažnyčios tradicija vėliau pasakys apie šią Įsikūnijimo paslaptį: Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, ne jų mišinys ir ne kompromisas tarp jų, bet abu visiškai suvienyti, nesumaišyti ir neatskirti. Kai Jėzus meldžiasi, jis tai daro iš pačios mūsų žmogiškosios širdies gelmės. Kai Jėzus verkia, tai Dievas verkia su mumis.

Štai liudijimas, kurį mums duoda Kristus: šis tarpininkavimo darbas nėra užduotis, kurią jis atlieka iš išorės; tai yra jo pati būtis. Ir kai mes jį sutinkame – maldoje, taip pat meilėje artimui, – pats Dievas tampa esantis.  

2026 m. birželis

Malda slaptoje

Mato 6, 5-6

Jėzus sakė: „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. O tu, kai meldiesi, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ Evangelijose nedaug vietų, kuriose Jėzus pateikia tokius konkrečius ir praktiškus nurodymus, kad juos galima suprasti beveik pažodžiui. Pavyzdžiui, skaitydami žodžius „mylėkite savo priešus“, esame kviečiami šį mokymą pritaikyti savo gyvenime, suvokdami, kad tai meilės iššūkis, kurį įgyvendinti galime tik su Dievo pagalba. Tačiau kai girdime: „Kai meldiesi, eik į savo kambarį“ arba į nuošalią vietą, tai yra labai praktiškas patarimas, kurį daugelis gali įgyvendinti savo namuose.

2026 m. gegužė

Stiprinkime draugystės ryšius

Apd 2, 1-11

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

2026 m. balandis

Šv. Velykų slėpinys

Jono 12,20-33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

2026 m. kovas

Ar norėtum pasveikti?

Jono 5, 1-9

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas.)

2026 m. vasaris

Kur gyveni?

Jono 1, 35-39

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas liudija. Įdėmiai pažvelgęs į ateinantį Jėzų, jis parodo jį kitiems: „Štai Dievo Avinėlis.“ Du mokiniai jo klausosi, juo patiki ir pradeda sekti Jėzų.

2026 m. sausis

„Jei žinotumėte, ką Dievas duoda“

Jono 4, 5-1

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė:„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.

2025 m. gruodis

Vidinė šviesa

Jn 1, 1–12

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.

2025 m. lapkritis

Ieškant savo kelio

1 Samuelo 3, 1–10

Berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui Elio priežiūroje. Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas ir regėjimas nedažnas.Vieną dieną Elis miegojo savo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti. Viešpaties lempa dar nebuvo užgesusi, ir Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. Tada Viešpats pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė, nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti“.Tad jis sugrįžo ir atsigulė. Viešpats vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti“.Samuelis dar nebuvo Viešpaties pažinojęs, ir Viešpaties žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas.Viešpats vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes tu mane šaukei“. Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė Viešpats. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: 'Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso'“. Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso“.

2025 m. spalis

Aukojimas, malda, pasninkas

Mato 6, 1–6, 16–18

Jėzus pasakė: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins". „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins". (…) „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

2025 m. rugsėjis

Paliekame, sekame paskui ir gauname

Morkaus 10, 28-31

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“.