Krikščioniškasis gyvenimas, kaip jį čia pristato šventasis Paulius, nėra nei būdas ieškoti asmeninės savirealizacijos, kur svarbiausi yra mūsų pačių poreikiai, nei ideologija, pajungianti mūsų asmeniškumą kokiai nors iš anksto parengtai schemai. Tai yra asmenų bendrystė, kurioje, sekdami Kristų, tampame savimi, visiškai atsižvelgdami į kitus.

Būna akimirkų, kai tai vyksta paprastai ir lengvai: spontaniško džiaugsmo būti kartu kaip Kristaus mokiniams akimirkų, kurios gali būti tarsi Dievo karalystės išankstinis skonis. Tačiau būna ir tokių laikų, kai tokia vienybė reikalauja sąmoningų pastangų ar net kovos. Jei jaučiame, kad kitų tikinčiųjų asmenybė ar mąstymo būdas mums nėra artimi, kyla pagunda primesti jiems save ar savo požiūrį; arba nuo jų atsitraukti ir siekti apsupti save mažesne, patogesne bendraminčių grupe. Tačiau Kristaus Bažnyčia nėra bendraminčių grupė. Tai labai skirtingų žmonių bendrystė, kurie iš prigimties nebūtinai gerai sutaria, bet yra pašaukti sekti tuo pačiu Viešpačiu.

Todėl Paulius mus ragina „pakęsti“ vieniems kitus (1 eil.), „priimti vieniems kitus“ (7 eil.) ir „būti maloniems“ vieni kitiems, tai yra stengtis teikti vieni kitiems džiaugsmą (2 eil.). Kai siekiame suteikti džiaugsmo tiems, su kuriais mums nėra savaime lengva būti, nes mūsų pirmasis prioritetas esame ne mes patys, bet Kristus, tai yra tikras ženklas, kad juo sekame. Paulius mus drąsina tai daryti, primindamas, kad būtent taip darė ir pats Kristus, sekdamas ir įvykdydamas mokymą, jau randamą Senajame Testamente (3 eilutėje jis cituoja 69 psalmę).

Tokiam radikaliam solidarumui reikia „kantrios ištvermės“ arba „atkaklumo“, kuris yra giliai susijęs su padrąsinimu ir viltimi (4–5 eil.). Šiandien daugelis žmonių yra vieniši, daugelis sužeisti neištikimybės žaizdų (kitų ar savo pačių), ir daugeliui sunku žvelgti į ateitį su viltimi. Ištvermė, kurią rekomenduoja Paulius, nėra lengvas pasirinkimas, tačiau ji linkusi šias žaizdas giliai apvalyti ir gydyti. Tokiame gyvenimo kelyje nesutarimai ir sunkumai sutariant gali tapti daug radikalesnės vienybės pradžia: jie tampa progomis atiduoti Dievui daug to, prie ko esame asmeniškai prisirišę, kaip darė Kristus; ir tas patiklus atidavimas Dievui tampa vienybės veiksniu, daug gilesniu už bendras nuomones ar asmeninius pomėgius. Tai, Pauliaus žodžiais, yra būdas „viena širdimi šlovinti Dievą“ — ir todėl, kad tai veda į džiaugsmą jame, kuris gimdo dėkingumą, ir todėl, kad tai gali parodyti kitiems žmonėms kažką iš to, koks yra Dievas.

2026 m. spalis

Ištverti solidarume

Romiečiams 15, 1–7

Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

2026 m. rugsėjis

Ko ieškote?

Jn 1, 35–42

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

2026 m. rugpjūtis

Gyvenimo žodžiai

Mato 7, 24–27

Jėzus pasakė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

2026 m. liepa

Jėzus – Dievo ir žmonių Tarpininkas

1 Timotiejui 2, 3–6

„Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo,, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku.“ Ši Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui ištrauka prasideda priminimu apie galutinį Dievo sumanymą – visuotinį žmonijos išganymą: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Šis išganymas įgyvendinamas per Kristaus gyvybės dovaną: jis, kaip tęsia šv. Paulius, „atidavė save kaip išpirką už visus“.

2026 m. gegužė

Stiprinkime draugystės ryšius

Apd 2, 1-11

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

2026 m. balandis

Šv. Velykų slėpinys

Jono 12,20-33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

2026 m. kovas

Ar norėtum pasveikti?

Jono 5, 1-9

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas.)

2026 m. vasaris

Kur gyveni?

Jono 1, 35-39

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas liudija. Įdėmiai pažvelgęs į ateinantį Jėzų, jis parodo jį kitiems: „Štai Dievo Avinėlis.“ Du mokiniai jo klausosi, juo patiki ir pradeda sekti Jėzų.

2026 m. sausis

„Jei žinotumėte, ką Dievas duoda“

Jono 4, 5-1

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė:„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.

2025 m. gruodis

Vidinė šviesa

Jn 1, 1–12

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.