Gėrio įsiveržimai

Ko ieškau Taizé? Pasakyčiau – patyrimo to, ką giliai širdyje tikiu: jog paprastai mūsų vadinami „religija“ dalykai turi kai ką bendra su gerumu. Krikščioniškos tradicijos tai kiek primiršo. Stebimas savotiškas apsiribojimas, susitelkimas į kaltę ir blogį. Aš anaiptol nenuvertinu šios problemos, kuri pastaruosius dešimtmečius man itin rūpėjo. Bet man reikia patikrinti, jog kad ir kaip blogis būtų įsišaknijęs, jis ne taip giliai, kaip gėris. Ir jei religija ar religijos turi prasmę, ji yra išlaisvinti gerumo šerdį žmonėse, ieškoti, kaip giliai ji beslypėtų. Taigi čia, Taizé, aš tam tikra prasme matau gėrio įsiveržimus į brolių bendruomenės gyvenimą, į jų ramų ir kuklų svetingumą, į maldą. Matau tūkstančius jaunuolių, kurie neišdėsto papunkčiui gėrio ir blogio, Dievo malonės, Jėzaus Kristaus sąvokų, bet kurie turi esminį pasisukimą, polinkį į gerumą.

Liturgijos kalba

Mus užtvindantys žodžiai, ginčai, mus atakuojanti menama, virtuali tikrovė šiandien sudaro tarsi kokią neperžengiamą zoną. Bet gerumas yra gilesnis už giliausią blogį. Mums reikia išlaisvinti tą įsitikinimą, suteikti jam kalbą. Čia, Taizé, vartojama kalba nėra filosofijos ir net ne teologijos, o liturgijos kalba. Ir man liturgija nėra vien veiksmas, tai ir mintis. Toje liturgijoje yra paslėpta, santūri teologija, kurią apibendrina mintis, kad „maldos dėsnis yra tikėjimo dėsnis“.

Einant nuo protesto prie liudijimo

Sakyčiau, kad nuodėmės klausimą tarsi užgožė ko gero rimtesnis – prasmės ir beprasmybės, absurdo klausimas. (...) Mes paveldėjome civilizaciją, kuri faktiškai nužudė Dievą. Kitaip tariant, privedė prie to, kad absurdas ir beprasmybė imtų viršų prieš prasmę. Tai kelia smarkų protestą. Aš vartoju žodį „protestuoti“, kuris labai artimas kitam – „liudyti“. Sakyčiau, kad liudijimas dabar kyla iš protesto, jog nebūtis, absurdas, mirtis nėra paskutinis žodis. Tai susiję su mano minėtu gerumo klausimu, nes gerumas yra atsakymas ne tik į blogį, bet ir į beprasmybę. Proteste yra žodis testis – lotyniškai „liudytojas“: pro-testuojam prieš galėdami liudyti. Taizé yra kelias nuo protesto prie liudijimo, ir šis kelias eina per „maldos – tikėjimo“ dėsnį. Protestas yra neigiamas: į ne atsakom ne. O čia į taip reikia atsakyti taip. Taigi yra judėjimas pirmyn ir atgal nuo protesto prie liudijimo. Ir manau, jog tai atsitinka per maldą. Šįryt buvau labai sujaudintas giedojimo, tų maldų su kreipiniu: „O, Kristau“. Tai reiškia, kad mes ne aprašome ar nurodinėjame, o raginame ir džiugiai sveikindami šaukiame! Ir manau, kad šauktis gerumo yra tikrai esminė giesmė.

„Kas mus išmokys laimės?“

Man labai patinka žodis laimė. Ilgai maniau, kad kalbėti apie laimę – per lengva kaip ir per sunku; paskui įveikiau savo dvejones arba veikiau dėl žodžio laimė jas pagilinau. Imu jį kuo įvairiausiomis reikšmėmis, įskaitant Palaiminimų reikšmę. Laimės formulė – „Laimingi tie, kurie...“. Sveikinu laimę kaip „pri-pažinimą“ trimis šio žodžio reikšmėmis. Aš pripažįstu jį savu; aš pritariu jam kituose ir esu dėkingas už tai, jog pažinau laimę, patyriau laimės akimirkas, apimančias atminties momentus, idant būčiau pagydytas nuo didžios užmaršties nelaimės. Ir čia aš veikiu sykiu ir kaip mąstytojas, išaugęs ant graikų filosofijos, ir kaip Biblijos bei Evangelijos, kur galima atsekti žodžio laimė trajektoriją, skaitytojas. Atrodo, jog yra du lygiai. Geriausia graikų filosofijos dalis yra apmąstymai laimės tema, pavyzdžiui, Platono ir Aristotelio vartotas graikiškas žodis eudaimon. Kita vertus, aš puikiai jaučiuosi su Biblija. Prisimenu 4 psalmės pradžią: „O kas mus pamokys laimės?“ Tai retorinis klausimas, bet atsakymas slypi Palaiminimuose. Ir Palaiminimai yra mielaširdyste paženklinto gyvenimo laimės horizontas, nes laimė – ne vien tai, ko aš neturiu ir tikiuosi turėti, bet taip pat tai, ko jau esu ragavęs.

Trys laimės figūros

Neseniai mąsčiau apie laimės figūras gyvenime. Sukurtosios visatos, to nuostabaus gamtovaizdžio priešais mane atžvilgiu laimė yra gėrėjimasis. Antroji figūra – žmonių atžvilgiu: pripažįstant kitus, o ir pagal Giesmių giesmės vedybinį modelį, laimė – tai džiūgavimas. Trečioji laimės figūra nukreipta į ateitį – tai lūkesčiai: aš dar šio to tikiuosi iš gyvenimo. Tikiuosi drąsiai pasitiksiąs nelaimę, apie kurią nieko nenutuokiu, bet vis dar laukiu laimės. Vartoju žodį lūkesčiai, bet galiu pavartoti ir kitą žodį – iš Pirmojo laiško korintiečiams su garsiuoju tekstu apie „meilę, kuri viską supranta, už viską atleidžia“. Čia sakoma: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią“. Tai troškimo, aspiracijos laimė, kuri užbaigia džiūgavimo laimę ir gėrėjimosi laimę.

Džiugus tarnavimas

Kasdienėse pamaldose, visuose susitikimuose, valgyme, pokalbiuose čia mane stebina tai, jog visiškai nėra dominavimo santykių. Kartais susidaro įspūdis, kad šitoks kantrus ir tylus visų bendruomenės narių kruopštumas lemia, jog visi paklūsta niekam nė neliepiant. Tai kuria džiugaus tarnavimo arba, pasakyčiau, mylinčio klusnumo įspūdį. Taip, mylinčio klusnumo, kuris labai skiriasi nuo aklo paklusimo ir visiškai priešingas betiksliam klaidžiojimui. Šį gan siaurą taką tarp to, ką pavadinau paklusimu ir klaidžiojimu, čia plačiai žymi bendruomenės gyvenimas. Ir jo dalyviams – ne tiems, kurie tik lankosi, bet būtent dalyvauja, – kokiu aš čia visada jaučiuosi, tai naudinga. Mums naudingas šis mylintis klusnumas, kurio mes savo ruožtu išmokstame sekdami šiuo pavyzdžiu. Bendruomenė neprimeta kokio nors bauginančio modelio, o draugiškai paragina. Man patinka žodis „paragina“, nes čia mes ne paliepimų, juo labiau ne suvaržymų arba nepatiklumo ir dvejonių valioje, kaip šiandien būdinga profesiniame ir buitiniame gyvenime, darbe ir laisvalaikyje. Gyvenimo su Taizé bendruomene laimę man simbolizuoja šis pasidalintas ramumas, taikumas.