Kai kardinolas Kim, tuo metu Seulo arkivyskupas, 1977 metais sutiko brolį Roger Honkonge, jis pakvietė Taizé brolius apsigyventi Seule ir „padėti Korėjos jaunimui gilinti savo tikėjimą“. Pirmieji broliai į Seulą atvyko 1979 – 1980 metais, o vėliau prie jų prisijungė ir kiti.
1950–53 metais Korėją krėtė siaubingas, brolžudiškas karas, kuris paliko gilias žaizdas. Po šio karo ji buvo padalyta į dvi valstybes, kurias atskyrė aklinai uždaryta siena.
Katalikų ir protestantų bažnyčios yra nepaprastai aktyvios Pietų Korėjoje, kurioje beveik 30 procentų visų gyventojų save laiko krikščionimis. Broliai gyvena nedideliame Seule esančiame name, tik už kelių kilometrų nuo sienos su Šiaurės Korėja. Kadangi svarbiausias jų vaidmuo yra „slaptas buvimas“ per maldą ir tarnavimą, broliai, išlaikydami mažytį bendruomeninio gyvenimo ženklą, pagal savo galimybes užsiima įvairia veikla.
Broliai priima į jų namus kartu pasimelsti ateinantį jaunimą, taip pat kartais organizuoja parapijų grupėms skirtas pamaldas arba rekolekcijas. Vienas brolis aktyviai dalyvauja sielovados veikloje, dirbdamas su kaliniais arba nepagydomais ligoniais. Kitas brolis, menininkas, sukūrė daugelio naujų visoje šalyje statomų bažnyčių vitražinius langus. Dar vienas brolis dėsto katalikiškame universitete ir yra išvertęs nemažai šiuolaikinės korėjiečių poezijos bei grožinės literatūros kūrinių į anglų kalbą.
Taizé giesmės yra plačiai paplitusios po visą Korėją. Keletą kartų bendruomenei iš Prancūzijos pavyko suteikti pagalbą kenčiantiems nuo alkio, skurdo ir ligų Šiaurės Korėjoje. Daug korėjiečių aplanko Taizé tuo metu, kai jie keliauja po Europą arba pasilieka čia ilgesniam laikui.
