Brolio Roger netektis paliko didžiulę tuštumą. Mes buvome sukrėsti jo tragiškos mirties. Tačiau mūsų bendruomenė išgyveno šį laikotarpį, jausdama didžiulį dėkingumą savo kūrėjui už visa tai, ką jis paliko, o šios eilutės ir būtų to išraiška. Šiuo dėkingumu su mumis dalijosi nesuskaičiuojama galybė žmonių visame pasaulyje. Tai mus labai palaikė. Tarytum Dievas mus nešė. Ir šiame išbandyme mūsų maža bendruomenė patyrė pirmųjų krikščionių vienybę, kai tampama viena širdimi ir viena siela.
Broliui Roger krikščionių susitaikymo paieškos buvo ne tik apmąstymų tema, bet greičiau – praktinis pavyzdys. Jam visų svarbiausia buvo gyventi Evangelija ir tai perteikti kitiems. O Evangelija gyventi galima tik drauge. Atsiskyrimas šiuo atžvilgiu neturi jokios prasmės.
Dar ankstyvoje jaunystėje jis pajuto, jog gyvenimas bendruomenėje gali būti susitaikymo simboliu; toks gyvenimas gali tapti ženklu. Todėl jis pradėjo svarstyti, kaip surinkti žmones, kurie visų pirma siekia susitaikinimo. Pagrindinis Taizé pašaukimas – būti tuo, ką jis vadino „bendrystės parabole“, nedideliu, tačiau matomu susitaikinimo ženklu. Tačiau vienuoliško gyvenimo reformatų bažnyčioje jau nebebuvo, o brolis Roger buvo kilęs iš protestantų šeimos. Taigi, neišsižadėdamas savo šaknų, jis sukūrė tokią bendruomenę, kuri rėmėsi vieningos bažnyčios, gyvavusios gerokai prieš protestantizmą, tradicijomis. Tokia bendruomenė savo esme buvo neatsiejamai susijusi tiek su katalikiškąja, tiek su ortodoksiškąja tradicijomis. Praėjusiojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje padėjęs bendruomenės pamatus (kai kurie broliai buvo katalikai), jis ir toliau nenustojo jos kurti iki pat paskutinio savo atodūsio. Kalbėdamas apie savo asmeninį kelią, brolis Roger pasakė: „Paženklintas savo senelės gyvenimo liudijimo dar ankstyvoje jaunystėje aš įkandin jos atradau savo krikščioniškąją tapatybę, sutaikindamas savyje savo tėvų tikėjimą su katalikų tikėjimo slėpiniu ir su niekuo nenutraukdamas bendrystės“.
Jo palikimas – milžiniškas. Tačiau svarbiausia yra tai, kad šis palikimas yra gyvas. Brolis Roger mums paliko savo rašto darbus, kuriuos jis nuolat keisdavo ir papildydavo, atsižvelgdamas į besikeičiančią situaciją. Netgi bendruomenės regulą – pagrindinį, mūsų bendruomenės gyvenimą reglamentuojantį dokumentą, jis taip pat yra perrašęs ne vieną kartą. Tuo tarytum mus mokydamas neprisirišti prie raidės ar formos, o pasiduoti Šventosios Dvasios veikimui.
Dievas pas kiekvieną žmogų ateina per Šventąją Dvasią. Brolio Roger širdyje pakako vietos visiems žmonėms nepaisant jų tautybės, o ypač – jaunimui ir vaikams. Jis siekė bendrystės su didžiuliu užsidegimu ir dažnai kartodavo: „Kristus pas mus atėjo ne tam, kad sukurtų naują religiją, o, kad kiekvienam žmogui atvertų kelią į bendrystę Dievuje“. Ši ypatinga bendrystė, vadinama Bažnyčia, yra prieinama mums visiems be išimties.
Jis nuolat galvojo, kaip šią bendrystės dovaną priartinti prie jaunimo ir pašalinti jų kelyje atsirandančias kliūtis. Ir labai gerai suprato, jog viena iš didžiausių kliūčių buvo ta, jog Dievas buvo laikomas griežtu baimę keliančiu teisėju. Brolio Roger nuojauta dėl to, jog Dievas gali tik mylėti, vis aiškėjo, ir jis padarė viską, ką galėjo, kad ją perteiktų savo gyvenimu. Ortodoksų teologas Olivieras Clémentas neseniai mums priminė, jog toks primygtinis brolio Roger tvirtinimas, jog Dievas yra meilė, užbaigė tą laikotarpį, kai įvairiose krikščioniškose denominacijose į Dievą buvo žvelgiama kaip į baudėją.
Jaunystėje broliui Roger teko pažinti tokių krikščionių, kuriems rodėsi, jog Evangelija savo tikintiesiems primeta varžančią naštą, ir dėl tokio požiūrio vienu metu jo tikėjimas buvo susvyravęs, atsiradę abejonių. Visą gyvenimą tikėjimas Dievu jam reiškė tikrą kovą. Tačiau iš to taip pat gimė jo atvirumas jaunajai kartai ir noras išklausyti bei suprasti. Jis yra pasakęs, jog norėtų siekti suprasti viską apie kitą žmogų.
Daugumai jaunuolių brolis Roger buvo toks žmogus, kuris visuomet pasiruošęs klausytis jų bažnyčioje po pamaldų ištisas valandas jei reikia. Kai jo sveikata visai susilpnėjo ir jis nebegalėjo daugiau klausytis, jis vis tiek vakarais pasilikdavo bažnyčioje ir paprasčiausiai laimindavo ateinančius pas jį, uždėdamas ranką ant kaktos.
Su ypatinga energija ir drąsa jis mus vedė – iki pat pabaigos – atvirumo kitiems keliu. Jokia fizinė ar dvasinė nelaimė negalėjo jo išgąsdinti tiek, kad jis nuo jos nusisuktų. Netgi priešingai – jis verždavosi jos link. Ne vieną kartą jis yra taip įsijautęs į konkrečią kančios situaciją, kad užmiršdavo visa kita, kas atrodė nemažiau svarbu. Taip darydamas jis tapdavo labai panašus į piemenį, kuris Jėzaus palyginime pamiršta devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti vienos dingusios.
Kalbant su jo seserimi Ženevjeva, kuri paliko šį pasaulį praėjus dvejiems metams po jo mirties, stebina jos panašumas į brolį vengiant griežtesnio žodžio ar kategoriškesnės nuomonės. Visa tai atėjo iš šeimos, ir būtent – iš mamos, kuri buvo ypatinga. Žinoma toks bruožas gali turėti ir atvirkščiąją pusę. Tačiau svarbiausia yra tai, kad brolis Roger šią dovaną puikiai panaudojo kurdamas. Mes, jo broliai, žinome, kad dėl to jis kartais atsidurdavo prie žmogaus galimybių ribos.
Buvo sakoma, kad jis turi visa aprėpiančią širdį, kurios gerumas – neapsakomas. Širdies gerumas nėra tuščias žodis. Tai jėga, galinti pakeisti pasaulį, nes per ją veikia Dievas. Blogio akivaizdoje širdies gerumas yra trapi realybė, tačiau brolio Roger gyvenimas, paskirtas kitiems, mums byloja, jog Dievo ramybės žodis visiems šioje žemėje gyvenantiems bus paskutinis žodis.
Jis nuolat ieškojo būdų, kaip konkrečiai įkūnyti iš širdies kylančią užuojautą, ypač – vargšų atžvilgiu. Jis mėgdavo cituoti šv. Augustiną: „Mylėk ir išsakyk tai savo gyvenimu“. Tai jį retkarčiais paskatindavo netikėtiems poelgiams. Vieną kartą jis grįžo iš Kalkutos nešinas kūdikiu, kurį jam patikėjo Motina Teresė, vildamasi, kad šios mažos mergaitės išvežimas į Europą padės jai išsaugoti gyvybę. Taip ir atsitiko. Taip pat brolis Roger priėmė ir padėjo apsigyventi Taizé kaimelyje dviems pabėgėlių stovykloje Tailande sutiktoms vietnamietėms našlėms su dideliu būriu vaikų.
Jo polinkis į konkretumą pasireiškė ir gyvenamos vietos atžvilgiu. Jis nemėgo statyti pastatų. Tačiau, jei tai buvo neišvengiama, jis rinkdavosi pačias paprasčiausias, labai žemas ir iš panaudotų medžiagų statomas konstrukcijas. Kita vertus, jam labai patiko keisti aplinką. Grožį jis siekė kurti taupiomis priemonėmis. Vienu metu iškilo poreikis Taizé statyti naują bažnyčią, tačiau jis ilgai priešinosi projektui, o vėliau nuolat keisdavo ar pritaikydavo prie naujų sąlygų. Panašius dalykus pastebėjau ir vargingame Mathare Valley kaimelyje Kenijoje, kur mes buvome apsistoję keletui savaičių prieš atvykstant kitiems broliams, kurie ketino ten praleisti ilgesnį laiko tarpą. Beveik nieko neturėdamas, jis surado būdų, kaip pagražinti skurdo apsuptyje stūksančią varganą lūšnelę. Jis dažnai sakydavo, mes norėtumėm padaryti viską, kad gyvenimas aplinkiniams būtų gražesnis.
Brolis Roger dažnai remdavosi Palaiminimais, o apie save sakydavo taip: „Je suis un pauvre“ (Esu vargšas). Jis mus, brolius, ragino būti ne dvasios meistrais, bet žmonėmis, kurie klausosi. O savo kaip prioro tarnystę jis apibūdindavo taip: „Vargšas bendrystės tarnas bendruomenėje“. Jis niekuomet neslėpė savo trapumo.
Mūsų nedidelė bendruomenė jaučia, jog dabar privalo toliau eiti jo atvertu keliu. Tai pasitikėjimo kelias. Jam žodis „pasitikėjimas“ nebuvo vien tik paprasta išraiška, nes savyje talpino kvietimą paprasčiausiai priimti Dievo meilę, dovanojamą kiekvienam iš mūsų, ir įtvirtinti joje savo gyvenimą tuo pačiu prisiimant su tuo susijusius pavojus.
Prarasdami šį pojūtį, mes primestume naštą tiems, kurie atvyksta ieškoti gyvojo vandens. Tikėjimas tokia meile yra paprasta realybė, tokia paprasta, kad ją priimti gali visi. Toks tikėjimas gali kalnus nuversti. Tada, net į smurto ir konfliktų draskomą pasaulį galima žvelgti su viltimi.
Brolis Aloisas
Brolis Roger yra šių knygų autorius:
(Pavadinimai prancūzų kalba ir, kurios išverstos, lietuvių kalba)
1941, Communauté de Cluny : Notes explicatives
1944, Introduction à la vie communautaire
1954, La Règle de Taizé
1959, Vivre l’Aujourd’hui de Dieu
1965, Dynamique du provisoire
1966, Unanimité dans le pluralisme
1968, Violence des pacifiques
1971, Ta fête soit sans fin
1973, Lutte et contemplation
1976, Vivre l’inespéré
1979, Étonnement d’un amour
1980, Les Sources de Taizé
1982, Fleurissent tes déserts
1985, Passion d’une attente
1988, Son amour est un feu (Jo meilė – ugnis)
1995, En tout la paix du cœur (Širdies ramybė visur)
2001, Dieu ne peut qu’aimer (Dievas tegali mylėti)
2005, Pressens-tu un bonheur ?
2005, Prier dans le silence du cœur – cent prières
Brolis Roger šias knygas parašė drauge su Motina Terese:
1986, Le Chemin de Croix
1989, Marie, Mère des Réconciliations
1992, La prière, fraîcheur d’une source
Brolis Roger kiekvienais metais parašydavo laišką, kurio tekstus jaunimas naudodavo apmąstymams tiek namuose, tiek Taizé susitikimuose. Brolis Roger dažnai šiuos laiškus rašydavo gyvendamas vargingose vietovėse (Kalkutoje, Čilėje, Haityje, Etiopijoje, Filipinuose, Pietų Afrikoje…).
Broliui Roger paskirti šie apdovanojimai:
1974 m. balandžio 9 d, Londonas: Templetono premija;
1974 m. spalio 13 d., Frankfurtas: Vokietijos knygų leidėjų taikos premija;
1988 m. rugsėjo 21 d., Paryžius: Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) premija už švietimą taikos tema;
1989 m. gegužės 4 d., Achenas: Karolio Didžiojo premija;
1992 m. lapkričio 20 d., Strasbūras: Roberto Šumano premija;
1997 m. balandžio 24 d., Notre Dame universitetas, Indianos valstija, JAV: apdovanojimas už tarptautinę humanitarinę tarnystę;
2003 m. spalio 22 d., Šv. Jono teologijos universitetas, Collegevillis, Minesotos valstija, JAV: Dignitas Humana apdovanojimas.