Šiandien bendruomenė vienija apie šimtą brolių – katalikų ir įvairios kilmės protestantiškų konfesijų atstovų – iš beveik trisdešimt šalių. Savo gyvenimu bendruomenė yra „bendrystės parabolė“ – konkretus susiskaldžiusių krikščionių ir supriešintų tautų susitaikinimo ženklas.

Bendruomenės broliai pragyvena tik iš savo darbo. Jie nepriima dovanų ar aukų. Be to, jei kuris nors brolis paveldi savo šeimos turtą, bendruomenė visa tai atiduoda vargšams.

Keletas brolių gyvena pačiuose vargingiausiuose kraštuose, kad ten liudytų taiką ir būtų šalia skurstančiųjų. Mažomis brolijomis Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje broliai gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti gyventojai, stengdamiesi būti meilės švyturiu tarp vargšų, gatvės vaikų, kalinių, mirštančių ir tų, kurie iki sielos gelmių įskaudinti, nes jaučiasi nemylimi, apleisti.

Laikui bėgant vis daugiau jaunų žmonių iš įvairių pasaulio vietų pradėjo atvykti į Taizé ir dalyvauti savaitę trunkančiuose susitikimuose. Šv. Andriejaus seserys (katalikiška tarptautinė bendruomenė, įkurta prieš daugiau negu septynis šimtmečius), seserys uršulietės iš Lenkijos ir šv. Vincento Pauliaus seserys dalinasi jaunimo priėmimo atsakomybe.

Taizé aplanko taip pat įvairių bažnyčių vadovai. Bendruomenėje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus, įvairių stačiatikių bažnyčių metropolitai ir vyskupai, keturi Kenterberio arkivyskupai, keturiolika liuteronų vyskupų iš Švedijos bei nesuskaičiuojama daugybė kunigų ir pastorių iš viso pasaulio.

Nuo 1962 metų broliai ir jauni žmonės, siunčiami Taizé bendruomenės, pradėjo slapta lankytis Rytų Europos šalyse, užmegzdami ryšius ir būdami su tais, kurie negalėjo išvykti už savo šalies sienų.

Brolis Roger mirė, sulaukęs devyniasdešimties metų, 2005 m. rugpjūčio 16 d. po išpuolio vakarinių pamaldų metu. Dabar bendruomenei vadovauja brolis Alois, kurį brolis Roger savo įpėdiniu paskyrė dar prieš daugelį metų.