TAIZÉ

Patriarcho Baltramiejaus apsilankymas Taizé

Trumpa kalba pamaldų metu

 

Eminencijos,
Ekselencijos,
Gerbiamas broli Alois,
Brangūs bendruomenės broliai,
Ponios ir ponai,
Mieli draugai,

Kristus prisikėlė!

Jau daugelį metų jutome stiprų norą apsilankyti Taizé, šioje dvasinio ekumenizmo vietoje, šiame susitaikinimo židinyje ir susitikimų vietoje, kuri sekdama nepaprasta brolio Roger, bendruomenės įkūrėjo, vizija, įkvepia krikščionis suartėjimui.

Kadangi tai pirmas kartas kai Konstantinopolio ekumeninis patriarchas aplanko jūsų bendruomenę – mums ypač malonu, kad tokia galimybė mums buvo suteikta – Taizé ir ekumeninio patriarchato ryšiai siekia tolimą praeitį. Iš tiesų, 1962 metais, brolis Roger pirmą kartą aplankė ekumeninį patriarchą Atėnagorą Konstantinopolyje. Brolis Roger greitai tapo stačiatikybės širdies broliu, nes ekumeninė misija, kurios jis ėmėsi, plačiai apėmė visas krikščionybės šeimas, kiekvieną pagal savo tapatybę. Tikimės, kad iki šios dienos išsaugojote ekumeninio patriarcho Atėnagoro ikoną, kurią jis tuomet patikėjo. Ši Dievo motinos ikona parodo ne tik brolybės dvasią, kurią mes linkę išaukštinti mūsų bendros motinos mergelės Marijos apsaugos šešėlyje, bet bendresne prasme ir perspektyvą mūsų maldai už krikščionių vienybę. Nenutrūkstamo Taizé ir stačiatikybės ryšio pažymėjimui, 1963 m. balandžio 15 d., Taizé buvo padėtas pirmasis stačiatikių koplyčios akmuo, šiuo gestu patvirtinant nekintamą Rytų krikščionybės buvimą tarp šių sienų.

Jūs, brangus broli Alois, ištikimai ėmėtės šios gražios mus vienijančios tradicijos. Su jauduliu prisimename kaip prieš dvylika metų Jus priėmėme Fanare per mūsų Viešpaties gimimo šventę. Ta proga galėjome Jums parodyti savo tvirtą atsidavimą jaunimo susitikimams, kuriuos Jūs organizuojate kiekvienų metų sandūroje, taip paliudydami, kad laiko tėkmė nenumaldomai artina padalintus krikščionis, leisdama jiems žengti pirmyn vienybės keliu. Kiekvienais metais, Jūs suteikiate garbę perduoti savo žinią Europos susitikimų dalyviams. Mums ypač malonu kreiptis į šiuos jaunus europiečius ir krikščionis, kurie per keletą dienų patiria, nors ir netobulai, bendrystę, kurios siekiame. Argi Brolis Roger nemėgo sakyti, kad: „Kristus atėjo į žemę ne tam, kad sukurtų naują religiją, bet tam, kad kiekvienam žmogui pasiūlytų buvimą Dievo bendrystėje“? Leiskite taip pat jums paminėti, kad pasitikėjimo piligrimystė žemėje sudaro svarbią ekumeninio projekto dalį.

Brangus broli Alois,

Šiandien Jūs mus priėmėte šioje gražioje susitaikinimo bažnyčioje. Susitaikinimo tema yra esminė krikščionybėje ir mūsų nuomone turėtume išskirti tris jos lygius. Pirmasis lygmuo yra žmogaus ir Dievo susitaikymo santykis. Kristaus darbas pasaulyje yra susitaikymo darbas, peržengiantis religiją bei vertikaliais ir horizontaliais saitais susiejantis kūrėją su sutvėrimais. Susitaikinimas Kristuje pastato jį centre to, ką daro žmonija, kaip Dievo atvaizdą dinaminiame panašumo santykyje. Kristus yra susitaikinimas. Atsiminkite apaštalo Pauliaus žodžius: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią.“ (2 Kor 5, 19). Įdomu pažymėti, kad Paulius, ankstesnėje eilutėje, kalba apie „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Susitaikinimas yra kriterijus, pagal kurį turėtume vertinti mūsų bendrystę su Dievu ir mūsų vienybę bažnyčioje.

Antrasis lygmuo kyla iš „sutaikinimo tarnystės“, kurią ką tik paminėjome. Tiesą sakant, jis yra labiau ekumeninis. Jis atsiliepia į įsipareigojimą krikščionių vienybei, kuris priklauso susitaikinimo veiksmams, kurių turime imtis. Jeigu turėtume naudoti tik vieną atvaizdą, naudotume šį gijimui. Susitaikinimas visų pirma yra istorijos žaizdų, laiko randų, tarpusavio nesusipratimų, atsimenamų konfliktų, brolžudiškos neapykantos gydymas. Šia prasme, krikščionių pasidalinimas yra dvasinė žaizda į kurią reaguojame melsdami už bažnyčių vienybę, su bendra atsakomybe – priimta ar ne. Tiesą sakant, ekumenizmo eroje, vienybės paieškos metu, negali būti susitaikymo be atleidimo. Be to, anot Jono Auksaburnio susitaikinimo negalima atidėlioti. Jei norime būti tikri susitaikymo dalyviai, turime prisiimti atsakomybę ir būti pasirengę žengti pirmą žingsnį.

Trečiasis lygmuo yra labiau pasaulinis. Kristaus meilė, kuri skatina siekti susitaikymo, apima visą žmoniją. Susitaikinimas tampa taikos veiksniu, svertu leidžiančiu peržengti istorinius antagonizmus, būdas neutralizuoti socialinę pasaulio poliarizaciją ir sušvelninti konfliktus. Todėl susitaikymas yra pasaulinis iššūkis mūsų bažnyčioms ir plačiajam pasauliui. Leiskite jums pacituoti šį gražų liuteronų-katalikų tekstą „Nuo konflikto į bendrystę“, kuris šiuo metu minint 500-ąsias Reformacijos metines, nepriekaištingai sudaro „susitaikinimo“ principo dvasinį ir ekumeninį kelią. Jame visų pirma teigiama : „Ekumeninis įsipareigojimas bažnyčios vienybei naudingas ne tik bažnyčiai, bet ir pasauliui, kad pasaulis įtikėtų. Kuo labiau mūsų visuomenė tampa pliuralistinė religiniu atžvilgiu, tuo didesnis misijinis uždavinys tenka ekumenizmui. Čia vėl būtina permąstyti dalykus ir atgailauti.“ (pastraipa 243)

Susitaikinimo iššūkis peržengia istorinį įvykį, kurį stačiatikių bažnyčia patyrė Šventosios ir Didžiosios Tarybos susitikime Kretoje 2016 m. birželio mėnesį. Iš tiesų, tai buvo ne tik dienotvarkės temų studijavimas, nors jos ir buvo svarbios, bet ir susidūrimas su realybe bei stačiatikybės vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Globalizacijos amžiuje, stačiatikių bažnyčia turi sugebėti pasirūpinti priemonėmis, kurios atitiktų modernumo keliamus iššūkius. Šventoji ir Didžioji Taryba yra vienas svarbiausių įvykių, nes ji tuo pačiu metu yra bažnytinės bendrystės fenomenas, kuris liudija stačiatikybės kaip visumos vienybę – beje ši vienybė nebuvo kvestionuojama autokefalinių stačiatikių bažnyčių, kurios nedalyvavo dėl teologinio visuotinumo principo – ir absoliuti susirinkimo patirties visos planetos lygiu būtinybė. Susirinkimas nusistovėjusioje stačiatikybės tradicijoje vykstantis vietos ir regioniniame lygmenyje, šiandien turi būti iš naujo atrastas pasauliniame lygmenyje. Be to, dėkojame Dievui už Šventąją ir Didžiąją Tarybą ir tikimės, kad tai yra atspirties taškas atnaujinto susirinkimo praktikavimui, kaip bažnyčios gyvenimo sinonimui. Šventosios ir Didžiosios Tarybos pranešime rašoma: „Stačiatikių bažnyčia išreiškia vienybę ir visuotinumą Taryboje. Pastaroji formuoja savo organizaciją, sprendimų priėmimo būdą ir lemia savo likimą.“

Brangūs draugai,

Norint suprasti kas stačiatikių bažnyčiai yra Taizé, leiskite pasiremti Olivier Clément. Savo gražiame darbe Taizé: gyvenimo prasmė, stačiatikių teologas nelaiko Taizé institucine benduomene, tai taip pat, o gal ir visų pirma, yra įvykis. „Įvykis Taizé“, anot jo, kristalizuoja jaunimo siekius ieškoti savo vietos, tikėjimo, gyvenimo. „Įvykis Taizé“ veikia kaip galingas atsivertimo ir susitaikinimo palyginimas, sutelkiantis dėmesį į vidinį gyvenimą, kuris leidžia prasiskverbti į vienybės slėpinį, visapusiškai įsitraukiant į pasaulinį gyvenimą. Olivier Clément visų pirma rašė: „Malda neišlaisvina nuo šio pasaulio užduočių: ji padaro mus dar labiau atsakingais. Nėra nieko atsakingesnio nei melstis.“

Šie žodžiai galingai skamba stačiatikių tradicijoje ir veda mus į susitaikinimo prasmės gilinimą per prisikėlimo slėpinį. Liturginis laikas, kuriame gyvename, vis labiau mus kviečia prisiliesti prie krikščioniško tikėjimo slėpinio šaknų. Šventasis Irenėjus iš Liono rašė: „Bet iš tikrųjų, per komuniją, kurią turime su juo, Viešpats sutaikino žmogų su Tėvu, mus sutaikino su juo pačiu per savo kūną ir atpirko mus savo krauju…“ (Adv. Haer. V, 14, 3)

Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mus sutaikino su Dievu. Tuo metu, kai giedame Velykų giesmes, Rytų ir Vakarų krikščionys drauge, nenustokime melstis, kad prisikėlimo šviesa vestų mus vienybės ir bendrystės keliu.

Dėkojame, kad šiandien mus čia priėmėte.

Kristus prisikėlė!


Atnaujinta: 2017 m. gegužės 10 d.