TAIZÉ

Ukraina | Brolio Alois straipsnis

 
Prancūzų savaitraščio „La Vie“ prašymu brolis Alois parašė internetinį straipsnį (prancūzų k.), kurį visą skelbiame žemiau.

„Ukrainoje blogis netars paskutinio žodžio“

Šiais metais gavėnia prasideda tuo metu, kai karas smogė Europos žemynui. Šių dienų tragedija panardina mus į blogio paslaptį. Pats Jėzus tai patyrė galutinai, kai savo noru sutiko prarasti gyvybę ant kryžiaus: jis pasiekė savo kančios pabaigą. Kelyje, vedančiame į Velykas, mus palaiko ši viltis: anapus kryžiaus, per Kristaus prisikėlimą, Dievas atvėrė gyvenimo kelią visai žmonijai.

Kaip gali būti, kad ginklų šūviai ir bombos drasko žmones, kurie daugeliu atžvilgių yra tokie artimi? Tiek daug šeimų turi giminaičių abiejose sienos pusėse... Per 2015 m. piligriminę kelionę į Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą su nedidele grupele jaunuolių iš įvairių šalių aš tai patyriau, kai Kijevo ligoninėje aplankiau kovoje sužeistus Ukrainos karius. Kartu su mumis buvo jauna moteris iš Rusijos. Prieš kelias dienas, prasidėjus karui, ši jauna rusė, prisimindama tą vizitą, pasidalijo tokia istorija: „Kai patekau į ligoninę, mane paralyžiavo baimė ir gėda. Iš pradžių man buvo sunku ką nors pasakyti. Tada pradėjau kalbėti apie tai, kaip vaikystėje kiekvieną vasarą lankydavau senelį Ukrainoje, kad Ukrainoje gimė pusbrolis. Tada Ukrainos kariai pradėjo keistis, vienas iš jų staiga pasakė, kad jo žmona rusė, kitas, kad jo tėvai gyvena Rusijoje... Ir tapo aišku, kad iš tikrųjų mes buvome labai artimi, kad esame kaip broliai ir seserys.

Melskimės, kad šių tarpusavio ryšių ir bendrystės sėklų neišplėštų karo beprotybė, bet ilgainiui jos pasirodytų stipresnės už beprasmį smurtą. Turbūt dar per anksti reikšti tokį norą, nes kasdien daugėja aukų ir sužeistųjų. Tačiau išsaugokime giliai įsišaknijusią viltį, kad blogis netars paskutinio žodžio.

Popiežius Pranciškus Pelenų trečiadienį paragino pasninkauti ir melstis. Daugelyje pasaulio vietų tikintieji susirenka ir meldžiasi už taiką. Prieš kelias dienas gavome žinią iš stačiatikių kunigo Rusijoje: ir jo parapijoje žmonės meldžiasi už taiką.

Taigi, norėdami solidariai išgyventi šį gavėnios laikotarpį su tais, kurie kenčia dėl karo Ukrainoje, melskimės už aukas ir jų gedinčias šeimas, už sužeistuosius, už tuos, kuriems teko bėgti, už tuos, kurie norėtų tai padaryti, bet negali, ir visus, kurie nusprendė likti ten, kur gyvena. Pagalvokime apie pažeidžiamiausius žmones, kurie pirmieji pajus ginkluoto konflikto pasekmes, apie kenčiančius vaikus, apie ateities nematančius jaunuolius.

Savo maldoje nepamirškime prašyti Šventosios Dvasios įkvėpti tautų vadovus ir visus galinčius daryti įtaką įvykių eigai, kad ginklų ugnis kuo greičiau nutrūktų. Melskimės, kad karas nepagilintų susiskaldymo Bažnyčiose ir šeimose, o Bažnyčios vadovai lydėtų visus tuos, kuriuos palietė šis baisus išbandymas. Ir kadangi Dievo akyse svarbi kiekviena žmogaus gyvybė, pagalvokime apie visų įsitraukusių šalių kovotojus, taip pat apie jų šeimas, pavyzdžiui, tas močiutes, kurios mato savo anūkus išeinančius į frontą, į karą, kurio jie nepasirinko ir nenorėjo. Galbūt vieną dieną jie išeis į gatves protestuoti...

Kadangi gavėnia prasideda tokioje tamsioje atmosferoje, esame pašaukti šias keturiasdešimt dienų gyventi bendrystėje su tais, kurie ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje kovoja su smurtu. Ant kryžiaus Kristus ištiesė rankas, kad apglėbtų visą žmoniją, tą žmoniją, kuri pernelyg dažnai suskilusi ir vis dėlto amžinai susijungusi Dievo širdyje.

Atnaujinta: 2022 m. kovo 4 d.