Pasaulyje, kuriame mus užplūsta įvairiausios žinios ir pranešimai, Evangelijos balsas kartais tampa nebegirdimas. Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos skelbimas didžiajai pasaulio daliai tapo sunkiai pasiekiamas dėl įvairių priežasčių. Tai kaip tada galėtume padėti savo amžininkams išgirsti Dievo Žodį?

Už Palestinos ribų išsibarsčiusioms krikščionių bendruomenėms parašytas Jokūbo laiškas, tebėra aktualus ir mūsų daugiakultūriame, sekuliarizuotame bei globalizuotame pasaulyje. Jame pabrėžiama darbų, kitaip tariant, konkretaus meilės įgyvendinimo, svarba. Negana vien klausytis Žodžio – turime veikti.

Jokūbas ragina skaitytojus būti „greitus klausytis, bet lėtus kalbėti“. Klausymosi svarbos kuriant ir palaikant taiką visuose visuomenės lygmenyse neįmanoma pervertinti. Ši dorybė dar reikalingesnė tiems, kuriems patikėta atsakomybė. Raginimas būti „lėtiems pykti“ (19 eil.) primena, kad Dievas yra „lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“ (Ps. 103, 8). Žinoma, esama ir švento bei pagrįsto pykčio. Turime pagrindo piktintis neteisybe, daroma silpniesiems visuomenėje, nekaltųjų išnaudojimu. Tačiau kai esame nesuprasti ar neteisingai apkaltinti, pyktis dažniausiai nieko neišsprendžia. Jis nepadeda nei mūsų santykiams su kitais, nei mūsų pačių širdies ramybei. Ištvermingai puoselėdami santykį, užuot pasidavę pykčiui, parengiame dirvą Dievo Žodžiui.

Iš tiesų Žodis jau yra įdiegtas mumyse (21 eil.). Tai Geroji Naujiena: Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą Dievui (Ef. 5, 2). Galime gyventi meile, nes Jis pirmas mus pamilo. Turime priimti šį gyvenimo ir tiesos Žodį kaip brangų lobį, nes jis gali išgelbėti mūsų sielas (21 eil.).

Priimti Žodį taip pat reiškia jį įgyvendinti. Vien medituoti ar kontempliuoti neužtenka. Toliau laiške plėtojamas tikėjimo ir darbų ryšys (Jok 2, 14–26). Kitaip negu šventasis Paulius, Jokūbas sako, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vien tikėjimu (Jok. 2, 24). Nuo Reformacijos laikų ši tema kėlė daug ginčų ir nesutarimų. Tačiau Jokūbo pozicija nebūtinai prieštarauja apaštalo Pauliaus mokymui. Juk ir Paulius teigia, kad svarbu „vien tikėjimas, kuris veikia meile.“ (Gal 5, 6).

Jokūbui meilės įgyvendinimas yra glaudžiai susijęs su Dievo garbinimu (27 eil.). Solidarumas su vargšais yra ne tik etinis reikalavimas, bet ir būdas susitikti su Viešpačiu, kuris susitapatino su pačiais mažiausiaisiais (plg. Mt 25, 40).

Neįmanoma atskirti veikimo nuo maldos, kovos nuo kontempliacijos, solidarumo su kitais nuo vidinio dvasinio gyvenimo. Tikrasis tikėjimas niekada nereiškia bėgimo nuo gyvenimo tikrovės. Jokūbui pasaulietiškumo atsisakymas yra tiesiogiai susijęs su pagalba vargstantiems ir kenčiantiems (27 eil.).

Kai tikėjimas virsta konkrečiais meilės darbais, jo kalba iš naujo atranda savo galią ir prasmę. Tuomet Evangelijos žodžiai gali pasiekti žmonių širdis ir už mūsų Bažnyčios ribų, paliesti jas ir keisti žmonių gyvenimus.

• Kaip galime išmokti būti „greiti klausytis, bet lėti kalbėti“? Kas mums padeda suvaldyti pyktį?
• Kas šiandien yra tie „našlaičiai ir našlės sielvarte“? Kur labiausiai reikia mūsų solidarumo mūsų aplinkoje ir apskritai pasaulyje?
• „Ubi caritas Deus ibi est“ („Kur yra gailestingumas ir meilė, ten yra Dievas“). Kada esu tai patyręs (-usi)? Kas yra tie žmonės, kurių gyvenimas atspindi šią tiesą?

 

2026 m. spalis

Kantriai išlaikykime vienybę

Romiečiams 15, 1–7

Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

2026 m. rugsėjis

Ko ieškote?

Jn 1, 35–42

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

2026 m. rugpjūtis

Gyvenimo žodžiai

Mato 7, 24–27

Jėzus pasakė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

2026 m. liepa

Jėzus – Dievo ir žmonių Tarpininkas

1 Timotiejui 2, 3–6

„Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo,, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku.“ Ši Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui ištrauka prasideda priminimu apie galutinį Dievo sumanymą – visuotinį žmonijos išganymą: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Šis išganymas įgyvendinamas per Kristaus gyvybės dovaną: jis, kaip tęsia šv. Paulius, „atidavė save kaip išpirką už visus“.

2026 m. birželis

Malda slaptoje

Mato 6, 5-6

Jėzus sakė: „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. O tu, kai meldiesi, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ Evangelijose nedaug vietų, kuriose Jėzus pateikia tokius konkrečius ir praktiškus nurodymus, kad juos galima suprasti beveik pažodžiui. Pavyzdžiui, skaitydami žodžius „mylėkite savo priešus“, esame kviečiami šį mokymą pritaikyti savo gyvenime, suvokdami, kad tai meilės iššūkis, kurį įgyvendinti galime tik su Dievo pagalba. Tačiau kai girdime: „Kai meldiesi, eik į savo kambarį“ arba į nuošalią vietą, tai yra labai praktiškas patarimas, kurį daugelis gali įgyvendinti savo namuose.

2026 m. gegužė

Stiprinkime draugystės ryšius

Apd 2, 1-11

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“.

2026 m. balandis

Šv. Velykų slėpinys

Jono 12,20-33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“

2026 m. kovas

Ar norėtum pasveikti?

Jono 5, 1-9

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas.)

2026 m. vasaris

Kur gyveni?

Jono 1, 35-39

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas liudija. Įdėmiai pažvelgęs į ateinantį Jėzų, jis parodo jį kitiems: „Štai Dievo Avinėlis.“ Du mokiniai jo klausosi, juo patiki ir pradeda sekti Jėzų.

2026 m. sausis

„Jei žinotumėte, ką Dievas duoda“

Jono 4, 5-1

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė:„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.