„Susitikimas man padėjo naujai atrasti savo parapiją“

Apie 10 000 Lisabonos regiono šeimų atvėrė savo namų duris susitikimo dalyviams. Visose parapijose jaunimas aktyviai skleidė žinią apie susitikimą ir kvietė žmones parodyti svetingumą. Marta, jauna moteris iš Alcanhoes parapijos, rašo:
„Sužinoję, kad susitikimas vyks Portugalijoje, mūsų pasiruošimo komandos nariai pradėjo susitikinėti 2004 balandį. Kadangi mūsų parapija nelabai toli Lisabonos, paklausėme brolių, ar mes galėtume priimti dalyvius. Atsakymas buvo teigiamas, ir mes iškart pradėjome rengtis. Iš pradžių mūsų buvo nedaug, bet pamažu komanda didėjo. Daugeliui mūsų – nuo 16 iki 20 metų. Pamažu mes ėmėme susitikinėti kiekvieną savaitgalį. Dienotvarkėje būdavo: įtikinti šeimas priimti dalyvius, kviesti jaunimą jungtis prie mūsų, rengti įvairias susitikimo dalis, organizuoti pervežimą iš geležinkelio stoties į parapiją. Išėjusiems iš sekmadienio Mišių siūlėme šeimų paruoštą arbatą ir pyragėlius, ir žmonės noriau prisidėjo renkant pinigus autobusų nuomai. Šeštadienio popietėmis mes poromis vaikščiodavome skelbdami žmonėms apie įvykį. Mums susitikimas jau buvo prasidėjęs! Mes susipažinome su savo parapijos žmonėmis ir jų problemomis. Atradome, kaip svarbu skirti laiko vienišiems žmonėms ar tiems, kuriems reikia išsikalbėti.

Anksčiau rinkdavomės melstis kartą per mėnesį. Pasiruošimo metu – kartą per savaitę. Malda mus maitino, teikė prasmę darbui, padėjo įveikti abejones ir stiprino silpnumo momentais.

Pagaliau atėjo gruodžio 28, o su ja – 120 jaunuolių, kuriuos mes priėmėme. Ta ir sekančios dienos mums buvo lyg griausmas! Aš buvau labai nuvargusi; kylančios problemos atrodė neišsprendžiamos. Ir vis dėlto žmonės, užversdavę mane klausimais, visada buvo labai malonūs ir niekad nemaištavo, jei kas vyko ne taip, kaip numatyta. Pavyzdžiui, traukinys sykį vėlavo pusantros valandos. Užuot pykusios, stotyje jaunuolių laukusios šeimos užkūrė laužą ir susikūrė mažą šventę.

Tik po susitikimo per šeimų susibūrimą supratau, jog perėjome į kitą etapą. Tuomet mane apėmė stipri nostalgija: ar aš patiriu tą patį, ką patiria iš Taizé išvykstantys jaunuoliai? Jie verkia, nes savaitė baigiasi, tarsi visa kita būtų niekas...

Pagal Dievo žingsnį derinamas gyvenimas

Taigi turėjau visa tai išsiaiškinti. Ir dabar susitikimą matau kaip kažką, nušvietusį pasiruošimo atradimus.

Taizé man padėjo kitaip pamatyti savo gyvenimą. Kai patiri Dievo meilę, viskas keičiasi. Kartais man reikia uoliau melstis, kad mano gyvenimas derėtų prie Dievo žingsnių. Šis susitikimas man atnešė kai ką nauja. Jaučiu, kad įmanoma pakeisti gyvenimą Alcanhoes. Dabar žinau tuos kelis mažus dalykus, kurie žmones daro laimingus. Ir aš galiu juos atlikti“.

Praėjus dviem savaitėms po susitikimo, dalyvius priėmusios šios parapijos šeimos susitiko pasidalinti patyrimais. Viena moteris sakė, kad per susitikimą ji suprato, jog įmanoma priimti nepažįstamus jaunus žmones, tarsi jie būtų jos vaikai. Parapijiečiams ji įsipareigojo vasaros atostogoms priimti našlaičius vaikus. Kita moteris, cituodama Laišką hebrajams (Hbr 13, 2), sakė, kad „patys to nežinodami, buvome priėmę angelus“: šypsodamiesi iš džiaugsmo ir ašarodami iš susijaudinimo, visi ėmė ploti.

„Jie dalijosi su mumis geriausiu, ką turėjo“

Wojtek, jaunas lenkas, kelis mėnesius praleido Lisabonoje, padėdamas ruošti susitikimą. Jis pasakoja apie savo apsilankymus Quinta da Serra lūšnynų kvartale:
„Quinta da Serra – varginga Prior Velho, parapijos Lisabonos priemiestyje, dalis. Ta vieta per pirmą apsilankymą man paliko labai stiprų įspūdį. Visai šalia įprastų gyvenamųjų namų teritorijos mačiau ištisą barakų ir bet kaip suręstų namelių rajoną, kuriame glaudžiasi emigrantai afrikiečiai. Kai kurie iš tų statinių buvo visiškai sugriuvę. Ant kitų lūšnų stogų galėjai pamatyti visokių nereikalingų daiktų: senų padangų, sulaužytų kėdžių ir žaislų. Sako, kad tuose būstuose kartais kartu gyvena kelios šeimos – net iki trisdešimties žmonių.

Per pirmą apsilankymą sutikome daug žmonių. Dažnai vyresnieji tiesiog sėdėdavo lauke, tad pasisveikindavome su kiekvienu sakydami: „Ola“, „Bom dia“, „Tudo bem?“ Jie gerai pažino mus lydinčią moterį, nes ji jau daug metų geranoriškai padeda šiame kvartale. Kai kurios moterys gamino valgį; šalia siauro tako mačiau moterį plaunant mergaitei plaukus; kitoje vietoje vyras taisė didelę skylę stoge. Iš toli girdėjau garsią ritmišką muziką ir mačiau grupę jaunuolių su dideliais ir grėsmingai atrodančiais šunimis. Kažkas sakė, kad šunų grumtynės čia įprastas dalykas.

Kaip priimti kitus, kai gyveni tokiomis sunkiomis sąlygomis?

Netikėtai už grotelių pamačiau didelį spalvotą plakatą, prilipintą ant vieno iš pastatų fasado. Tai buvo kvietimas į Taizé susitikimą. Didelėmis raidėmis buvo parašyta: „PASITIKĖJIMAS“. Taip, Prior Velho buvo viena iš parapijų, kuri per susitikimą Lisabonoje rengėsi priimti jaunuolius. Bet kaip priimti kitus Quinta da Serroje, kai žmonės patys gyvena tokiomis sunkiomis sąlygomis?

Pasitikėjimo piligrimystė ten prasidėjo reguliaria malda. Kiekvieną savaitę jaunimas iš Quinta da Serros ir kitos parapijos dalies sykiu su kunigais ir čia gyvenančiomis mažosiomis Jėzaus seserimis rengdavo maldą aplink kryžių. Jau prie įėjimo į kvartalą visus pasitikdavo grupė vaikų, lydėjusių atvykėlius tamsiomis gatvelėmis iki namo Quintos centre: dideliame kambaryje viskas buvo paruošta – paprastai ir gražiai. Kambarys greitai prisipildė jaunų ir vyresnių kvartalo žmonių, o ypač daug buvo vaikų. Po maldos aplink kryžių mūsų šeimininkai pakvietė kuklioms, bet labai džiugioms vaišėms. Jie dalinosi su mumis geriausiu, ką turėjo. Kažkas buvo iškepęs pyragą, kiti siūlė arbatos.

Matėme, kad daugelis iš jų labai troško priimti pas save jaunuolius, nepaisant savo gyvenimo sąlygų. Galiausiai Quinta da Serros bendruomenė nutarė panaudoti kvartalo asociacijos pastatą kaip miegamąjį. Jaunuoliai kelias savaites iš eilės smarkiai dirbo, kad paruoštų šią vietą priėmimui. Per susitikimą daugelis iš jų lydėjo dvylika čia apsistojusių savo jaunų svečių iš Prancūzijos bei Lenkijos. Kai kurie miegojo tame pačiame pastate, ir kiekvieną dieną vis kita šeima gamino pusryčius ir vakarienę.

Po susitikimo nuėjau ten paskutinį kartą. Tą dieną supratau, kokia graži yra Quinta, graži ten gyvenančių žmonių grožiu ir paprastumu. Tiek daug iš jų gavau ir esu tikras, jog kai kas gražaus čia tęsis“.