Spalio 9 d., antradienis
Vakar ir šiandien praleidome labai turiningai. Savo darbo vietą perkėlėme į parodų salę. Jau iš anksto atvyko daugiau kaip šimtas užsieniečių ir lotynų amerikiečių. Didžiulį įspūdį padarė tie, kurie atvyko, ir priėmimas, kurį jiems surengė kočabambiečiai.
Be abejo, tai tauta, kuri moka svetingai priimti atvykstančius į jų namus. Jų improvizacijos gebėjimai neprilygstami. Tad geriau per daug neplanuoti į priekį ir žiūrėti, kas vyksta. Pavyzdžiui, vakar atvyko nemažai vėluojančių, buvo kitų nesusipratimų, bet visa išsisprendė pora ar trimis telefono skambučiais. Tų žmonių gebėjimai reaguoti kelia nuostabą.
Šiandien trys iš mūsų tuo pat metu kalbėjome per tris skirtingus TV kanalus ir taip susisiekėme su visais, kurie Kočabamboje prieš darbą ar pamokas žiūrėjo televiziją. Rezultatas buvo tas, kad du telefono aparatai priėmime nepaliovė skambėti visą rytą. Žmonės siūlėsi padėti priimti atvykstančiuosius trečiadienį, o šeimos toliau siūlėsi juos apnakvydinti. Mums lieka sutvarkyti daug dalykų, ir, žinoma, rūpi, kaip seksis priėmimas trečiadienį, bet turint galvoje visa, kas jau įvyko, nėra ko bijoti. Kaip ir kočabambiečiai, mes sutiksime atvykusius išskėstomis rankomis ir mes... improvizuosime!
Spalio 10 d., trečiadienis
Priėmimas prasideda labai anksti. 6 val. 30 min. 300 žmonių jau laukė, kol juos priims, daugiausia grupės perujiečių, čiliečių, argentiniečių.
Visą rytą priėmimas vyko sklandžiai ir ramiai, bet ilgainiui tai virto srautu. Nuo vidudienio pradėjo plūsti kočabambiečiai, išvykę iš namų ankstyvą rytą. Tada prasidėjo spalvų fiesta, ypač jaunuolių iš kaimo vietovių, visi jie apsitaisę tradiciniais drabužiais. Arkivyskupas nustebo, kai pamatė grupę iš vienos Kočabambos kaimo vietovės. Prieš mėnesį jam teko ten lankytis su skubiu reikalu paskambinus klebonui. Gyventojai buvo pagavę vagį. Kadangi šis jau buvo padaręs kitą nusikaltimą, o vietinis teismas jo nenubaudė, žmonės norėjo jį nulinčiuoti. Klebonui pavyko sustabdyti egzekuciją, bet tik kelioms valandoms. Arkivyskupo atvykimas nuramino vadus ir padėjo išvengti, kad vagis būtų savavališkai nubaustas. Šiandien didelis siurprizas buvo išvysti beveik visus jaunuolius iš tos vietovės, kupinus džiaugsmo ir pasiruošusius dalyvauti mūsų susitaikinimo dienose.
5 val. eilės prie priėmimo ir vaišių susimaišė, natūraliai imant viršų pastarajai.
Labiausiai „lotyniškas“ įvykis nutiko atėjus maldos metui: penkios minutės prieš jai prasidedant nutrūko elektros tiekimas. Po kelių bandymų jį atnaujinti pakvietėme jaunimą į maldos salę vien megafonu, tuo tarpu choras garsiai dainavo. Tūkstančiai jaunuolių įsiliejo į jaukią maldos atmosferą. Nežiūrint visų emocijų ir improvizacijų, galėjome jausti ir buvome apimti didelio troškimo melstis ir susitikti vieniems su kitais. Iš tiesų, įmanoma „padaryti daug beveik nieko neturint“. Taip pat turėjome tęsti atvykstančiųjų priėmimą: automobiliai su įjungtais žibintais apšvietė visas penkias priėmimo vietas.
Spalio 11 d., ketvirtadienis
Parapijos pasikeitė: dingo suolai, prigeso šviesos, altorių puošė vos keli atvaizdai, tačiau jaunuoliai jau labai anksti buvo pasiruošę melstis. Jų maldos – trumpos, kuklios – parengtos pačių jaunuolių. Tokios, kurios juos pačius įkvėpė, tad pasidalino jomis ir su kitais.
Pristačius parapiją ir dalyvius, maldai visi nuvyko į „Campo Ferial“. Elektros fantomas persekiojo mus... bet malda vis tiek vyko sklandžiai. Maldos salėje nepakanka vietos, jaunuoliai, pasilikę lauke, sekė giesmes ir dėmesingai išklausė Evangeliją. Tyloje buvo galima girdėti skrendant musę, negalėjau net įsivaizduoti, kad tokia triukšminga tauta sugebėtų taip įsijausti į tylą. Be jokios abejonės, joje tikrai esama vidinės gelmės.
Šį vakarą brolis Alois pakviečia juos „kovoti susitaikinus širdžiai“.
Po valgio troškimas dalintis vieniems su kitais mintimis aiškiai matosi iš to, kaip stropiai visi dalyvauja seminaruose. Visi. Entuziazmas dalintis ir gilinti savo tikėjimą yra akivaizdus. Kai varpai pakviečia vakaro maldai, giesmės, iš pradžių kiek nedrąsios, netrukus įsiliepsnoja kaip ugnis! Giesmė „Nada te turbe, nade te espante... Solo Dios basta“ aidi salėje kaip niekad anksčiau. Atrodo, galime giedoti ir giedoti ištisą naktį...
Spalio 13 d., šeštadienis
Visus stebina dalyvių įvairovė. Vakar per susipažinimą entuziastingi plojimai nuskambėjo 32 atstovaujamoms šalims ir visiems Bolivijos regionams.
Šios dienos vidudienio malda buvo labai graži. Žmones labiausiai jaudina tyla. Net Taizé ji nebūna tokia pilna! Išeinant iš salės po maldos ir stojant į eilę prie valgio, girdi jaunimą niūniuojant kai kurias giesmes: „Dios es Amor“, „Nada te turbe“. Bet dažniausiai jie gieda „Aleliuja“. Maldos metu kaskart, kai skaitoma Evangelija ar kita Biblijos vieta, Aleliuja skamba ypač galingai.
Gražu matyti, kokiu mastu užtariamoji malda čia, Lotynų Amerikoje, yra esminė liturgijos dalis: melstis už kitus – kiekvieno šventimo širdis. Kyrie eleison giedamas su tuo pačiu įkarščiu kaip ir Aleliuja, ir nėra abejonės, kad Dievas girdi mūsų maldą!
Šią popietę vyko susitikimai pagal šalis ir regionus. Boliviečių susitikimą vedė du broliai kartu su šalies jaunimo ganytojais, kad užtvirtintų tąsą to, kas prasidėjo šiomis dienomis. Čiliečiai, kurių buvo beveik trys šimtai, susitiko atskirai. Galiausiai jie nusprendė negaištant pradėti susitaikinimą tokiu gestu: visi išėjo iš susibūrimo vietos ir nuėjo į boliviečių susitikimą, kad apkabintų juos ir taikos ženklan pabučiuotų. Tai padėka, bet ypač – prašymas atleisti už visas dar neišspręstas šių dviejų šalių tarpusavio problemas.
Pamąstymams buvo užduotos trys temos: Kaip padaryti, kad malda būtų mano ganytojiško įsipareigojimo centre? Daugiau vietos skirti klausymui, pastatant save kitų vietoje. Eiti varguolių link turint labai mažai priemonių.
Vakare brolis Alois užsiminė apie Dievo visiems mums siūlomą draugystę ir padalijo po draugystės ikonos kopiją kiekvienai atstovaujamai šaliai ir kiekvienam Bolivijos regionui:
„Ši ikona padės jums atlikti mažas „pasitikėjimo piligrimystes“ vietose, kur susieina jaunimas, iš vieno miesto į kitą, iš vienos parapijos į kitą, ligoninėje ar beglobių vaikų centre, ar dar kitose vietose, kur žmonės kenčia.
Šia paprasta priemone galėsite perduoti Gerąją Evangelijos Naujieną ir išgyventi mūsų tikėjimo misijos matmenį“.
Spalio 14 d., sekmadienis
Metas išvykti. Vėl visur kuprinės! Eucharistija prasidėjo 11 val. Vėl stebinantis dalykas – šios „nenustygstančios“ tautos susikaupimas. Savo pamoksle Kočabambos vyskupas Tito Solari kalbėjo apie tris susitikimo vaisius arba pamokas: pirmiausia Jėzus yra vadovas, bendrakeleivis, o malda ir tyla esti geriausia susitikimo vieta. Paskui jis pakvietė jaunimą kurti susitaikinimo mikroklimatą ten, kur gyvena. Galiausiai švelniai ir tvirtai pasakė, kad jaunuoliai negali pereiti per gyvenimą, pereiti per istoriją nepalikę pėdsako.
Eucharistijai baigiantis čiliečiai būtinai norėjo perduoti vyskupui laišką. Tai atviras jaunųjų čiliečių laiškas jauniesiems boliviečiams, kuriame jie prašo atleidimo. Tai buvo labiausiai jaudinantis viso susitikimo momentas. Nepasakysi, kad plojimai buvo labai audringi; visiems labiau rūpėjo nusišluostyti džiaugsmo ašaras.
Viskas pasibaigė ramybės palinkėjimu. Gerai, kad susitikimas baigėsi šitaip. Daugelio paskutiniai žodžiai išvykstant buvo: „Linkiu tau ramybės“.