Brolis Alois, Valensija, 2015 m. gruodžio 31 d. (ketvirtadienio) vakaras
Valensija mus priėmė labai dosniai. Norėčiau padėkoti šeimoms, parapijoms, Bažnyčių vadovams, miesto savivaldybės darbuotojams, Valensijos bendruomenei ir Ispanijos valstybei, kurių pagalbos dėka mūsų susitikimas vyko taip sklandžiai.
Kiekvieną vakarą kalbėjau jums apie Siriją. Daugeliui kyla klausimas: ką mes galėtume padaryti, kai matome ar patiriame smurtą? Atsakymas, kurį išgirdau tenai, yra toks: mes galime padaryti štai ką – parodyti, kad Dievas nenori smurto, priešingai, Dievas yra meilė. Parodyti tai ne tik žodžiais, bet mūsų gyvenimu.
Parodykime, kad Bažnyčia yra meilės bendruomenė – būkime atviri tiems, kurie yra šalia mūsų, būkime svetingi, ginkime engiamuosius, dalinkimės tuo, ką turime.
Yra vilties ženklų, kurie skatina mus padaryti viską, kad mūsų visuomenėje būtų daugiau broliškumo. Vienas tokių ženklų – dalinimosi iniciatyvos, kurių atsiranda vis daugiau, pavyzdžiui, dalintis su tais, kurie vargsta netekę darbo arba su migrantais.
Mes, Taizé bendruomenė, džiaugiamės galėdami padėti krikščionių šeimai iš Irako, kuri neseniai atvyko ir įsikūrė ant mūsų Taizé kalvos Jie yra su mumis Valensijoje.
Mes taip pat suteikėme būstą vienuolikai musulmonų, jaunų migrantų iš Sudano ir Afganistano. Mums kartu pietaujant jie pasakė, kad jie smerkia tuos, kurie prisidengia islamu vykdydami išpuolius.
Toks paprastas kontaktas su musulmonais keičia mūsų požiūrį. Mes, krikščionys, norime suprasti, kaip Dievas yra suvokiamas kitose religijose. Ir kartu su jais mes turime tvirtai pasakyti, kad negalima pateisinti smurto Dievo vardu.
Kitas vilties ženklas – daug žmonių jau supranta, kad broliškumas ir gailestingumas turi apimti visą mūsų nuostabią planetą ir visą kūriniją. Žemė yra mūsų bendri namai. Mūsų solidarumas su visa kūrinija taip pat yra būdas kurti taiką.
Beatodairiškas Žemės turtų naudojimas, kai nejaučiama solidarumo su ateities kartomis, yra neteisingas ir savanaudiškas. Kiekvienas žmogus gali Įnešti savo indėlį kuriant taikos ateitį, kai dalinasi su kitais bei pasirenka nuosaikų ir saikingą gyvenimo būdą.
Nepaliaukime melstis už taiką. Ar galėtume mes visi kiekvieną sekmadienio vakarą pusvalandį praleisti bažnyčioje, pabūti tyloje? Pusvalandį skirkime tam, kad, visų pirma, pavestume Dievui smurtą kenčiančias šalis ir tautas, taip pat tam, kad mes patys gebėtume priimti Kristaus teikiamą ramybę.
Tikimės, kad ši mūsų piligrimystė bus Europos kūrimo dalis; Europos, su jos nuostabia įvairove, ypač šiais laikais, kai kyla pavojus, jog gali atsirasti abejonių: Europa, kurios tautos yra dar labiau susivienijusios tarpusavyje, Europa, kuri dar labiau solidarizuojasi su kitais žemynais.
Šiemet ir mes, broliai, norėtume įgyvendinti naujojo solidarumo tarp žemynų ženklą. Nuo vasario, du broliai vyks gyventi į Kubą ir ten sukurti mažą broliškumu ir dalinimusi pagrįstą brolių bendruomenę. Džiaugiuosi, kad galiu šią naujieną pranešti būtent čia, nes Ispanija visada buvo artima Kubai.
Grįžę į namus mes visi, kur bebūtume, stengsimės būti taikos liudytojais ir kūrėjais. Prisiminkime, kiekvieno mūsų gyvenimas gali tapti mažyte taikos liepsnele, kuri šviečia tamsoje net tada, kai atrodo, kad ji silpna ir vos vos rusena.
Kristus, Prisikėlęs Viešpats, visada mus lydi, paslaptingu būdu jis visad yra šalia mūsų. Jis nuolankiai klausia mus, kaip Evangelijoje klausė Petrą: "Ar myli mane?" Mes, kaip ir Petras, norėtume atsakyti: "Tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu."
Brolis Alois, Valensija, 2015 m. gruodžio 30 d. (trečiadienio) vakaras
Praleidęs Šv. Kalėdas Sirijoje, geriau supratau, koks didelis išmėginimas teko šios šalies žmonėms: žinoti, kad visą laiką esi netoli mūšio lauko. Žmonės įprato nuolat girdėti sprogimų garsus.
Norėčiau šįvakar perduoti jums prasmingiausius žodžius, kuriuos išgirdau Sirijoje. Juos man pasakė vienas jaunas žmogus, "Pasakykite žmonėms Europoje, pasakykite Valensijos susitikime, kad dauguma žmonių Sirijoje visada gyveno ir toliau nori gyventi drauge, nors ir išpažindami skirtingas religijas."
Bet šis jaunas siras savo kalbą baigė liūdnai, "Tačiau mūsų balso niekas negirdi. Ginklai žvanga garsiau."
Matydami ar kęsdami smurtą, nesvarbu, kur jis kiltų, kai kurie žmonės klausia: kur yra Dievas? Dievas būtent ten ir yra, jis kenčia drauge su smurto aukomis. O mes - užuojauta ir gailestingumu - turime būti jo liudytojais,.
Kartais mes leidžiame, kad baimė mus užhipnotizuotų. Pasipriešinti baimei – tai nereiškia, kad baimė turi pranykti, ne, tai reiškia tiesiog neleisti, kad baimė mus paralyžiuotų.
Atgaivinti žmonių brolystę – tai yra vienintelis būdas parengti taikią ateitį. Mes negalime sau leisti atstumti kitą žmogų, nes tai yra žiaurumo daigas.
Broliškumas yra kelias, kurį atvėrė Jėzus; jis apie tai kalba palyginime apie gerąjį samarietį, kurį ką tik skaitėme ir kurį iliustruoja Gailestingumo ikona, kurią matome.
Mes, krikščionys, visi drauge esame regimoji Bažnyčia, tačiau mes tikime, kad Evangelija suburia didesnę bendruomenę: Dievo širdyje visi žmonės sudaro vieną šeimą. Ar mes pripažįstame šios žmonijos šeimos įvairiapusiškumą? Jei ne, tuomet negalime teigti, kad egzistuoja visuotinis broliškumas.
Rytoj jūs dalinsitės mintimis apie tai, kaip reikėtų išplėsti gailestingumą, kad tai taptų socialine dimensija: kaip įveikti svetimšalių baimę, kultūrų skirtumus, kaip padėti suformuoti naująjį mūsų visuomenės veidą, kurį keičia migracija?
Kiekvieną savaitę pas mus į Taizé atvyksta jauni žmonės, kurie yra labai skirtingi, mes juos kviečiame į Pasitikėjimo piligrimystę Žemėje, kurios etapai – susitikimai visuose žemynuose, mes stengiamės gyventi šia visuotine brolybe, kuri padeda kurti taiką.
Ateinančią vasarą, kiekvieną savaitę vyks susitikimai Taizé, be to, surengsime jaunimo susitikimą Afrikoje. Reikia išgirsti, ką Šventoji Dvasia kalba per jaunąją Afrikos kartą, kuriai būdingas didžiulis gyvybingumas. Keli tūkstančiai jaunų žmonių iš Vakarų Afrikos (taip pat kviečiame jaunimą iš kitų žemynų) susirinks Benine, Kotonu; susitikimas truks nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 4 d. Džiaugiamės, kad šiandien su mumis yra du kapelionai, vienas katalikas ir vienas protestantas, iš Benino.
O besibaigiant 2016-iesiems, surengsime 39-ąjį Europos jaunimo susitikimą.
Brolis Alois, Valensija, 2015 m. gruodžio 29 d. (antradienio) vakaras
Pamaldų pradžioje:
Jau prieš keletą metų gavome kvietimą Valensijoje surengti Europos jaunimo susitikimą. Prieš metus, pranešdamas, kad Susitikimą čia bus galima surengti šiemet, pasakiau Ispanijos jaunimui: Jūs esate Teresės iš Avilos, kurios 500-ąsias metines minime, taip pat Šventojo Kryžiaus Jono dvasiniai sūnūs ir dukterys. Jie pažadino mistikos gyvenimą Ispanijoje. Dabar jūsų karta yra kviečiama jūsų šalyje uždegti atsinaujinusio tikėjimo liepsną.
Mes norėtume, atvykę į Ispaniją, gauti šios ugnies, kad ji degtų visoje Europoje. Mes norėtume, atvykę į Ispaniją, pažinti turtingą jos regionų įvairovę. Dėkoju Jums, Jūsų Ekscelencija, Kardinole Cañizares, taip pat dėkoju visiems Bažnyčios nariams Valensijoje, už tai, kad taip šiltai mus priėmėte. Dabar į mus kreipsis Kardinolas, o aš dar tarsiu keletą žodžių baigiantis pamaldoms.
Baigiantis pamaldoms:
Vakar vakare sakiau jums, kad Šv. Kalėdas praleidau Sirijoje. Prieš vykdamas į Siriją, lankiausi Libane. Libaną užplūdo pabėgėliai, keturis milijonus gyventojų turinčioje šalyje yra beveik du milijonai pabėgėlių.
Bekaa slėnyje lankėmės laikinose stovyklose. Kaip ir Sirijoje, man padarė įspūdį rūpinimasis vaikais. Vienoje stovyklų patys pabėgėliai turi paskubomis pastatytas mokyklas vaikams, yra net mokyklėlės patiems mažiausiems. Ne kartą girdėjau juos sakant, kad vaikų ugdymas yra prioritetas.
Kitas jų prioritetas – gyventi kartu, bet išsaugoti skirtingumą. Libanas siunčia mums žinią: galima išpažinti skirtingas religijas ir gyventi drauge. Gyvenimas šioje šalyje grindžiamas tarpusavio pagarba. Ir patyrę išmėginimų, net tokių didelių, kaip pilietinis karas, libaniečiai visad sugrįžta prie šio idealo. Pasimelskime drauge su jais, kad jiems užtektų jėgų taip gyventi ir ateityje.
Šiandien Pasiūlymuose buvo kviečiama, kad kiekvienas jūsų pavestų save Dievo gailestingumui, kuris yra visad trykštantis šaltinis. Ateinančius metus skirsime ieškojimui: kaip gyventi gailestingumu, tokiu būdu jungdamiesi prie popiežiaus Pranciškaus paskelbtų gailestingumo metų iniciatyvos; mes tikimės, jog pavyks suprasti, jog Bažnyčia visų pirma yra meilės ir atlaidumo bendruomenė. Jūs šį klausimą išsamiau aptarsite rytoj.
Žinoma, mūsų bendruomenės, mūsų parapijos ar grupės dažnai visai neatitinka mūsų lūkesčių. Tačiau Šventoji Dvasia pasilieka Bažnyčioje ir teikia mums jėgų eiti atlaidumo keliu.
Gailestingumas ir atjauta yra Evangelijoje skelbiamos vertybės; jos gali tapti mūsų atsaku į tuos išmėginimus, kuriuos patiria mūsų visuomenė. Gailestingumas ir atjauta gali nutraukti smurto, kurio žmonės griebiasi vieni prieš kitus, grandinę. Daug krikščionių visame pasaulyje pašvenčia savo gyvenimą tam, kad skleistų susitaikinimą ir ramybę. Krikščionybės istorijoje, daug kankinių ragino mylėti ir atleisti.
Atlaidumas nėra tas žodis, kurį mūsų lūpos visad pasirengusios ištarti. Būna net tokių atvejų, kai negalime atleisti. Bet galime padaryti bent tiek: pavesti Kristui tuos, kurie mums daro bloga ir tarti žodžius, kuriuos Kristus tarė kentėdamas ant kryžiaus, "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro".
Kad Bažnyčia taptų meilės ir susitaikymo bendruomene, mes, krikščionys, nedelsdami turime rasti atsakymą į šį klausimą: kaip parodyti, kad galima būti vieningais ir tuo pat metu užtikrinti pliuralizmą?
Kad galėtume dar atkakliau siekti krikščionių susitaikinimo, turime geriau pažinti vieni kitus; reikia, kad ne tik Vakarų krikščionių bažnyčios gerai pažintų viena kitą, bet Rytų ir Vakarų krikščionys taip pat turi geriau susipažinti vieni su kitais. Štai kodėl jau keletą kartų drauge su bendruomenės broliais ir jaunais žmonėmis iš įvairių šalių vykome į piligrimines keliones ir aplankėme Stambulą, Maskvą, Minską, Kijevą ir Lvovą.
Šios piligriminės kelionės buvo teigiama patirtis, todėl ateinančiais metais vyksime į dar vieną tokią kelionę, šįkart lankysimės Rumunijoje. Patriarchas Danielis sutiko, kad nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki gegužės 1 d. mes drauge su 150 jaunų žmonių dalyvautume Stačiatikių Bažnyčios Velykų iškilmėse Bukarešte.
Ar žinome, kad mes, krikščionys, turime ypatingą dovaną – nutiesti Žemėje taikos ir pasitikėjimo kelius? Mes esame Kristaus Kūnas, taip pat bendrystė visų, kurie seka Kristų, mes galime tapti patikimu žmonijos susitaikinimo ženklu.
Brolis Alois, Valensija, 2015 m. gruodžio 28 d. (pirmadienio) vakaras
Mes visi esame labai laimingi, kad galėjome atvykti ir būti kartu šiame gražiame Valensijos mieste. Ačiū visiems, kurie mus sutikote ir priėmėte. Šįvakar norėčiau kreiptis į juos ir padėkoti jų gimtąja kalba: (Valensijos regiono dialektu) Ačiū jums, jaunieji, o taip pat ir nelabai jauni šio miesto ir regiono gyventojai, dėkoju šeimoms ir parapijoms, esame dėkingi už jūsų širdžių šilumą.
Atvykau čia šeštadienį, tiesiai iš Sirijos, kurioje praleidau Šv. Kalėdas. Prieš tai pabuvojau Libane, kur aplankiau du mūsų brolius, ten jie praleido jau du mėnesius. Vidurio Rytai nėra labai nutolę nuo mūsų; tai, kas vyksta ten, daro įtaką ir mums Europoje.
Visi žmonės, kuriuos sutikau Sirijoje, sakė: "Pasimelskite už mus." Išgirskime jų prašymą ir paveskime Dievui tuos, kurie kenčia smurtą Vidurio Rytuose. Pagalvokime ir mes, kaip atsakyti į tuos skaudžius klausimus, kuriuos jie užduoda: Kodėl kilo visas tas smurtas? Kur yra Dievas?
Šv. Kalėdas praleidau Sirijos mieste Homse. Sugriovimų dydį sunku įsivaizduoti. Didelė dalis miesto - griuvėsiai. Tai – miestas vaiduoklis. Dabar kai kurios šeimos jau grįžta ir įsikuria griuvėsiuose, kur nėra nei vandens, nei elektros.
Homso centre, priešais sugriautą Graikų apeigų katalikų katedrą parapijiečiai surengė Kalėdų šventę vaikams. Jaunimas paruošė dovanėlių. Vaikai giedojo. Retai kada tenka dalyvauti Kalėdų šventėje, kur taip aiškiai galima pajusti Evangelijoje skelbiamą taikos žinią.
Per Kalėdas prisimename, kad Jėzus atėjo liudyti begalinį Dievo gailestingumą. Jis pats patyrė smurtą, bet smurtas nenugalėjo Jėzaus meilės.
Šiandien visame pasaulyje atsiranda naujos kančios formos, kurią sukelia migracija, aplinkos ar socialinės problemos; tai tampa iššūkiu ir įvairias religijas praktikuojantiems tikintiesiems, ir netikintiems, o taip pat rodo, kad reikia naujų solidarumo formų.
Neprarasdami sveiko proto, nepasiduodami baimei, mes turėtume kreiptis į Dievą ir prašyti: Parodyk, ką mes nedelsdami galėtume padaryti, kokių darbų imtis tiek čia, šalia mūsų, tiek toli, kad tavoji ramybė šviestų visai žmonijai ir visai kūrinijai.
Ką galėtume padaryti, kai matome ar patiriame konfliktus? Kai jie jau prasidėję, dažnai būna per vėlu. Neapykantos ir keršto grandinę nutraukti labai sunku. Žaizdos dažnai būna per daug gilios, kad širdis rastų ramybę.
Juk ar nebūtų daug geriau, jei atvertume akis ir pamatytume, kaip bręsta konfliktai? Keisti reikia mūsų širdį. Taika turi būti lyg šaltinis, trykštantis iš gelmių. Šis šaltinis – tai taika ir ramybė, kurią Dievas mums teikia. Iš tiesų, taika prasideda mūsų širdyse.
Reikia drąsos, kad taptume taikos žmonėmis – moterimis ir vyrais. Tai Evangelijos drąsa, drąsa būti gailestingu, kuri skatina mus besąlygiškai atverti savo širdį kiekvienam žmogui.
Ir šiomis dienomis Valensijoje, ir per visus ateinančius metus mes drauge ieškosime būdų, kaip sužadinti savyje drąsą, kad gebėtume būti gailestingi. Todėl yra parengti penki konkretūs pasiūlymai, kad juos apmąstytų kiekvienas jūsų. Juos rasite knygelėje, kurią gavote atvykę.
Rytoj dalinsitės mintimis apie pirmąjį pasiūlymą, kuris veda prie šaltinio: kaip pavesti save Dievui, kuris yra gailestingumas? Jėzaus palyginime, kurį skaitėme šįvakar, sūnus iš pradžių nutolsta nuo tėvo, bet paskui grįžta pas jį; sūnus pasitiki savo tėvu ir atranda štai ką: tėvas jį nuoširdžiai sutinka ir pasveikina – tai yra begalinio Dievo gailestingumo atspindys. Štai kas yra mūsų šaltinis.