Praėjo nemažai laiko, tačiau Anne kaip dabar prisimena rugpjūčio 16 d. naktį mobiliu atsiųstą draugės žinutę apie brolio Roger mirtį. Ji tuo metu atostogavo. „Iš pradžių apskritai negalėjau suvokti, kad tai įmanoma“, – sakė 28-erių metų mokytoja. – Niekaip negalėjau susieti smurto su Taizé kaimelyje tvyrančia ramybe“. Kai Anne nusprendė vykti į susitikimą Milane (jai tai jau ketvirtasis susitikimas), ji svarstė, kaip viskas atrodys be brolio Roger. Ji pripažino, jog tiek ji, tiek jos draugai šiek tiek nerimavo dėl to.
Tačiau trečiadienį prasidėjęs susitikimas vyko kaip visada, ir tai prancūzę nustebino. Ta pati atmosfera, tos pačios giesmės, maldos... Grupės iš Rytų Europos, lenkai, lietuviai, rumunai, ukrainiečiai linksmai sveikino vieni kitus tirštai krentant sniegui. Organizatorių duomenimis, susirinko 50 tūkstančių jaunuolių, kai kurie nešė mėlynas Pasaulio jaunimo dienų kuprines. Tačiau šio susitikimo atmosfera buvo labiau kontempliatyvi nei šią vasarą Kiolne. Vakarais didžiulius parodų rūmų plotus apglėbdavo maldos tyla.
„Iš tikrųjų, – taria Anne, žvelgdama į ant judančios minios krentantį sniegą, – brolis Roger yra čia su mumis“. „Taizé susitikimai be brolio Roger yra tas pats kaip Pasaulio jaunimo susitikimai be Jono Pauliaus II, – pastebi Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys tėvas Johanas Bonny. – Visiems aišku, kad brolis Roger buvo tokių susitikimų iniciatorius, pats būdamas jų išraiška. Akivaizdu, kad perėjimas įvyko, t.y. bendruomenė užtikrino tęstinumą ir brolis Alois perėmė vadovavimą vienuolynui be jokių nesklandumų“.
„Norėčiau, kad jis vis dar būtų su mumis...“
„Be jo labai tuščia“, – tyliai sako jaunas stačiatikis iš Rusijos. Jam tai jau 7-sis ar 8-sis jaunimo susitikimas, jis ir pats gerai nebeprisimena. Tačiau puikiai prisimena, kaip brolis Roger retkarčiais prisėsdavo prie jų ir kartu valgydavo. „Norėčiau, kad jis vis dar būtų su mumis“. Tačiau atėjo metas baigti liūdėti ir piktintis. Po šio vakaro pamaldų šis jaunuolis brolio Roger mirtyje įžvelgia tam tikrą „įprasminimą“ ir „dvasinę reikšmę“. „Kai pagalvoji, kad jis vienuolyne pragyveno beveik šešiasdešimt metų, ir, kad jo gyvenimą taip brutaliai pabaigė pasaulio smurtas... Jo fizinė mirtis – absurdiška, tačiau aišku, kad brolis Roger savo tikėjimo kelią nuėjo iki pat galo ir paliko šį pasaulį kaip kankinys“.
Tai sunku suprasti ir brolio Roger įpėdinis brolis Alois savo pirmuosiuose apmąstymuose kalba apie „tragišką mirtį“, kuri „mums išlieka paslaptimi“, primindama apie prieš dvidešimt aštuonerius metus brolio Roger pradėtą Pasitikėjimo piligrimystę. Brolis Alois tęsia: „Brolis Roger dažnai keldavo klausimą, kodėl nekaltieji turi kentėti. O dabar ir jis pats papildė gretas tų, kurių kančios niekuo nepaaiškinamos“. Tačiau brolis Alois teigia, jog čia sustoti negalima ir ragina jaunus žmones eiti „brolio Roger atvertu keliu“. Tokiu keliu, kurį jis apibūdino vienu žodžiu – „pasitikėjimo“. Šis žodis nuolat minimas nebaigtame Taizé įkūrėjo laiške, kurį gavo visi į susitikimą atvykę jaunuoliai.
Klausydamasi Maria pritariamai linkteli galva: „Dabar turime žvelgti į ateitį“. Ji – ukrainietė graikų katalikė iš Kijevo. „Ši mirtis išties yra beprasmė, tačiau mes turime su viltimi žvelgti į ateitį“. Ir ji perskaito paskutinį „Nebaigtojo laiško“ sakinį: „Tiek, kiek mūsų bendruomenė žmonijoje kuria galimybes plėsti...“
Pasitikėjimo ir vilties kelias
Plėsti ir veikti – tai pagrindiniai Taizé susitikimo žodžiai, kurie buvo aptariami daugiau kaip dvidešimtyje apmąstymo, diskusijų ir asmeninio liudijimo grupėse. Jauniems žmonėms tai įdomu, nes 2005 m. Taizé karta yra ypač nusiteikusi žengti pasitikėjimo ir vilties keliu.
Pavyzdžiui, Annai tokie susitikimai – atokvėpis nuo „pernelyg perpildyto gyvenimo“. Dar daugiau – jie suteikia jėgų „tokį patį tikėjimą“ išlaikyti ir grįžus atgal. „Jei tiek daug jaunimo yra pasirengę praleisti Naujuosius metus maldoje, nepasiduodant komercijos diktuojamoms sąlygoms, tai suteikia daug vilties“, – sako ji.
Lucija taip pat ieško pasitikėjimo ir vilties. Ši 28-erių metų slovakė pirmą kartą dalyvauja Taizé Europos jaunimo susitikime. Ji – gydytoja, besispecializuojanti pediatrijoje ir vėžio gydyme. Apie savo darbą, kur viltis yra neišvengiama būtinybė, ji kalba nedaug. „Nelengva pranešti sergančio vaiko tėvams apie diagnozuotą sunkią ligą“, – pripažįsta ji. „Tačiau, be abejonės, darome viską, kad suteiktume vilties ne savo žodžiais, bet savo požiūriu, elgesiu“.
Panašiai mąsto ir Toge gimęs portugalas Marcelinas. Jam pasitikėjimas, apie kurį kalba brolis Roger, „visų pirma reiškia vidinį pasitikėjimą, kuris formuoja mūsų požiūrį, nes pakeisti pasaulį galime tik iš vidaus, kaip brolis Roger“. Jam pritaria kita portugalė Sofija: „Tai tiesa. Brolis Roger mokėjo kalbėti taip, kad jo žodžiai visuomet paliesdavo vidų“. Ji toliau pasakoja apie tai, kaip ją palietė brolio Roger praėjusiais metais Lisabonoje pasakyti žodžiai apie taiką.
„Be abejo, nes viltis glūdi bendravime, o brolis Roger puikiai žinojo, kaip reikia bendravimą puoselėti“, – priduria tėvas Konstantinas Fiore. Šio jauno kunigo iš Francesca Romana parapijos (vienos iš 350 Milano parapijų, priėmusių susitikimo dalyvius) nuomone, viltis žodžiuose negimsta: „Kito žmogaus širdį galima pasiekti tik per bendravimą“. Jaunasis kunigas priduria su nostalgija, jog dėl to labiausiai ir trūksta brolio Roger. „Jam neužteko vien kalbėti apie viltį. Jis ja gyveno“.
Isabelle de Gaulmyn, prancūzų laikraštyje La Croix, 2005 m. gruodžio 30 d.
Kitas Taizé Europos jaunimo susitikimas vyks Zagrebe nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. sausio 1 d. Zagrebo arkivyskupo, Kroatijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Josepo Bozanic’o kvietimu.