Gegužės 1 d., penktadienis

Šiandien prasidėjo Taizé „pasitikėjimo piligrimystės“ etapas Vilniuje, kuriam 30 miesto ir apylinkių parapijų ruošėsi jau nuo 2008 m. spalio mėnesio. Nuo ankstyvo ryto jaunimas, atvykstantis į susitikimą iš įvairių Lietuvos vietovių bei kitų Europos šalių, buvo šiltai priimti parapijose. Piligrimus priimančias parapijas buvo nesunku atpažinti pagal prie įėjimo į bažnyčią kabančių didžiulių plevėsuojančių medžiaginių plakatų, skelbiančių apie Pasitikėjimo piligrimystę Vilniuje. Miesto skelbimų stenduose buvo iškabinti didžiuliai plakatai, kuriuose vilniečiams ir miesto svečiams pateikiama detali informacija apie susitikimo programą.

Daugybė šeimų džiaugėsi galėdamos atverti savo namų duris piligrimams iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Slovakijos, Rumunijos, Kroatijos, Slovėnijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos, Portugalijos ir Izraelio.

Apsigyvenę šeimose jauni piligrimai vyko į miesto centrą, kur jų laukė įvairūs teminiai užsiėmimai dvasinėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis temomis. Po to jaunimas vyko į Sereikiškių parką, kur vakarienei buvo dalijama kariuomenės paruošta košė bei arbata.

Vakarinės pamaldos vyko keturiose didžiosiose Vilniaus senamiesčio bažnyčiose – Arkikatedroje, Šv. Jonų, Pranciškonų konventualų ir Bernardinų. Pamaldų dalyvius įvairiomis kalbomis pasveikino Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Savo apmąstyme brolis Alois prisiminė pirmųjų piligrimų iš trijų Baltijos šalių atvykimą į Taizé 1989 m. ir padėkojęs kardinolui už kvietimą atvykti, džiaugėsi galimybe drauge švęsti Evangelijos žinios atėjimo į Lietuvą tūkstantmetį. Brolis Alois pabrėžė Šventojo Rašto svarbą krikščionio gyvenime. Biblija yra turtas, padedantis vis labiau atrasti Dievo buvimą ir kviečiantis į asmeninį santykį su Juo. Nors Sovietų priespaudos metais už Biblijos laikymą grėsė lageris, Dievo Žodis daugeliui žmonių buvo stiprybės šaltinis, padėjęs išlaikyti iš tikėjimo kylantį pasitikėjimą. Kardinolo sveikinimo žodis ir brolio Alois apmąstymas buvo tiesiogiai transliuojamas kitose bažnyčiose.

Gegužės 2 d., šeštadienis

Šį šeštadienį nuotaika Lietuvos sostinėje buvo itin ypatinga. Tūkstančiai lenkų atvyko melstis prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos ikonos. Saulėtą popietę pagrindinės miesto gatvės prisipildė grojančio jaunimo, skelbiančio prasidedantį kasmetinį muzikos festivalį. Tarp visų šių žmonių, tūkstančiai jaunuolių atvykę į naują pasitikėjimo „piligrimystės etapą“ atsivežė savo džiaugsmą ir susitaikinimo žmonijos šeimoje troškimą.

Ryte atvykusieji į susitikimą dalyvavo pamaldose miesto bei jo apylinkių parapijose. Po to visi pasiskirstė į mažas grupeles dalintis tema: „Kas yra šaltinis, iš kurio semiuosi gyvybės?“ Jaunimas taip pat buvo pakviestas aplankyti „vilties vietas“ ir susitikti su žmonėmis, kurie tarnauja kitiems.

Po pietų parke ir vidurdienio pamaldų keturiose bažnyčiose, jaunimas galėjo įsijungti į vieną iš aštuoniolikos teminių užsiėmimų, vykusių keliose miesto vietose. Katedroje vykusio užsiėmimo tema buvo Dievo kvietimas; muziejuje – miesto istorija sovietmečiu; liuteronų bažnyčioje – „Krizė – naujos galimybės?!“ ISM universitete – susitikimas su visuomeninių bei politinių organizacijų bei valdžios institucijų atstovais; stačiatikių katedroje – susipažinimas su graikų, gruzinų ir rusų liturginiu giedojimu; Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme – susipažinimas su kelių kultūrų liaudies muzika bei šokiais; Bernardinų bažnyčioje – susitikimas su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomene, vienijančia proto negalią turinčius jaunus žmones.

Daugeliui jaunuolių iš šiandienos patirties svarbiausia buvo tai, kad susitaikinimas visai čia pat. Tiek daug jaunimo nepaisydami to, kad yra iš skirtingos socialinės aplinkos, nusprendė susiburti draugėn. Kaip savo pirmajame apmąstyme pasakė brolis Alois: „Koks vilties ženklas, tiek daug jaunų žmonių, ieškančių taikos ir susitaikinimo“.

Gegužės 3 d., sekmadienis

Šiandien susitikimas Vilniuje baigėsi, buvo sunku vieni kitiems ištarti „sudie“! Šeimoms pakviesti savo svečius pietų buvo brolystės ženklas. Prieš tai, ryte, trisdešimt parapijų, ortodoksų katedra ir liuteronų bažnyčia pakvietė jaunuosius piligrimus švęsti sekmadienį.

Savo paskutiniajame apmąstyme brolis Alois sakė: „Esame labai dėkingi už šiomis dienomis patirtą svetingumą. Dėkojame bažnyčių vadovams, parėmusiems susitikimą. Iš visos širdies dėkojame tiems, kurie atvėrė savo namų duris. O ypač norime padėkoti Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centrui ir visiems savanoriams. Jų svetingumas yra aiškus ženklas, kad Bažnyčia gyva“.

Šiomis dienomis susitaikinimas buvo regimas „praktikoje“. Daugeliui tai buvo labai ypatingas momentas, turintis net „istorinę“ dimensiją. Tai buvo ko gero pirmas kartas istorijoje, kai tūkstančiai skirtingoms konfesijoms priklausančių jaunų krikščionių iš Lenkijos ir Rusijos, Latvijos ir Ukrainos, Baltarusijos ir Vakarų Europos susirinko draugėn ir visi buvo priimti lietuvių jų šventiškoje ir džiūgaujančioje sostinėje. Prisikėlusio Kristaus vardu šie jauni žmonės buvo pašaukti kurti taikos ateitį. Prieš leisdamiesi kelionėn namo, jie buvo įsitikinę, kad ši taikos ir susitaikinimo ateitis visai čia pat.