TAIZÉ

Brolio Alois apmąstymai

 
Kiekvieną vakarą, Europos susitikimo metu, brolis Alois kreipsis į jaunuosius dalyvius. Jo apmąstymų tekstai bus skelbiami čia.

JPEG

2018 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Štai ir baigiasi mūsų susitikimas. Šįvakar mes švęsime ir sutiksime Naujuosius metus. Bendruomenėse, kur esate apsistoję, vakare visi melsitės už taiką.

Daug kur pasaulyje yra kilusi grėsmė taikai. Melskimės už taiką ir teisingumą, nes šios vertybės negali egzistuoti viena be kitos. Nepritarkime neteisingumui, tiek šalia mūsų, tiek toli nuo mūsų. Tačiau stenkimės kovoti – susitaikinusia širdimi. Neskatinkime neapykantos ir smurto.

Bendrystės patirtis, kurią šiomis dienomis įgijome, mus skatina ir drąsina imtis konkrečių veiksmų taikos labui. Kiekvienas turi pats nuspręsti, kaip tai daryti. Daugelis iš jūsų jau yra įsipareigoję ir dalyvauja solidarumo iniciatyvose. Norėčiau trumpai paminėti tris iššūkius, kurie, mano nuomone, yra svarbūs.

Pirmasis: reikia mažinti skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų. Ar mes, susibūrę į grupeles mūsų bažnyčiose, galėtume būti atidesni skurdo atvejams? Netgi turėdami nedaug išteklių, beveik nieko neturėdami, galime imtis veiksmų, pavyzdžiui, aplankyti benamį, vienišą seną žmogų, apleistus vaikus – įveikti atskirtį.

Antras skubus reikalas yra migrantų ir pabėgėlių priėmimas. Paremkime vietos ir tarptautines iniciatyvas, kurios siekia jiems suteikti daugiau saugumo ir teisingumo. Vienų žmonių saugumas negali būti užtikrinamas kitų saugumo sąskaita. Šio reiškinio, kurio apimtys iki šiol nematytos Europoje, baimė yra suprantama. Bet vienas dalykas yra aiškus: negalima rasti sprendimų, jei nebus asmeninių ryšių su tais, kurie ieško prieglobsčio ar geresnės ateities kitose šalyse.

Ir trečiasis iššūkis: jei norime, kad taika viešpatautų tarp žmonių, reikia solidarumo su kūrinija. Mūsų nuostabiai planetai grėsmę kelia neapgalvotas jos išteklių naudojimas, įvairių formų tarša ir biologinės įvairovės nykimas. O tai skatina neteisingumą ir smurtą tarp žmonių. Mes visi galime imtis konkrečių žingsnių, tai būtų mūsų atsakas į šį iššūkį.

Šie trys, o taip pat ir kiti įsipareigojimai yra daug daugiau, negu vien tik moralinis imperatyvas. Jei mūsų požiūris į juos bus rimtas, jei mes pasišvęsime šiems tikslams, tai suteiks mūsų gyvenimui prasmę.

Paskutinė pastaba: ką tik priminiau, kad reikia kovoti susitaikinusia širdimi. Tai reiškia, kad ateiname prie susitaikinimo šaltinio. Šis šaltinis - ne idėja, ne asmuo, bet Kristus. Jis mums teikia ramybę. Jei neturėsime vidinės ramybės, kurią gauname iš Kristaus, nusivylimo ir apmaudo pagunda gali tapti labai stipri.

Prisiartinę prie šio šaltinio, mes esame vieni su Jėzumi. Tačiau mums taip pat reikia žmonių, kurie mums parodytų kelią prie šio šaltinio. Bažnyčioje yra moterų ir vyrų, ne vien tik kunigai ir pastoriai, kurie yra pasirengę jus išklausyti. Jie gali ne pasmerkti, o suprasti jus, tai, ką jūs išgyvenate, net tai, kas slypi labai giliai jūsų širdyse. Ieškokite tokio patikimo žmogaus, kuris jus palydėtų kelyje.

Mes visi tęsime Pasitikėjimo piligrimystę, pakeliui namo, stabtelsime vienoje ar keliose stotelėse.

Čia, Madride, jūs galėsite tęsti darbą parapijose: gyventi šiuo dosnumo proveržiu, kuriuo sutikote mus. Drauge su jūsų arkivyskupu galite rinktis jaunimo maldai katedroje kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį.

Mes, broliai, grįždami į Taizé, pakeliui sustosime dviejose stotelėse. Sausio 2 d. mes būsime Aviloje ir dalyvausime vidurdienio pamaldose. Sausio 3 d. būsime Barselonoje ir melsimės Santa Maria del Mar bažnyčioje, pamaldos vyks 20.00 val.

Mums tai bus vieta, kur yra šaltinis. Teresė Avilietė mus skatina mūsų bendruomenės gyvenime eiti nuo pradžios prie pradžios. O Barselonoje mes tiek kartų lankėmės ir mus visada nuoširdžiai sutikdavo. Galbūt kai kas iš jūsų dar gali pakeisti savo kelionės namo maršrutą ir drauge su mumis dalyvauti pamaldose Aviloje ar Barselonoje.

Visiems jums linkiu geros kelionės namo! Ir nepamirškime svetingumo!

Madridas, 2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Po Alleluia giesmės:

„Nepamirškime svetingumo!“ - Šį kvietimą norime giliau apmąstyti per šias keletą dienų. Mes kalbamės, dalinamės mintimis, bet svarbiausia, mes patiriame svetingumą. Šeimoms, parapijoms ir religinėms bendruomenėms, visiems, kurie atvėrė mums savo namų duris, taip pat arkivyskupui kardinolui Osoro ir kitiems Bažnyčios atstovams, poniai Carmena, Madrido merei ir kitiems valdžios atstovams - visiems norime nuoširdžiai padėkoti už tai, kad taip svetingai mus sutiko Madride.

Dabar į mus kreipsis kardinolas Osoro.

Baigiantis pamaldoms:

Mes, Taizé bendruomenės broliai, daug tikimės iš šio Europos jaunimo susitikimo Madride. Mūsų didžiausias troškimas – kad Susitikimas sužadintų viltį. Patirdami didelių sunkumų ir mūsų laikmečio iššūkių, kai kurie žmonės netenka drąsos ir nusivilia. Dalinimosi ir bendrystės patirtis, kurią įgyjame šiomis dienomis, gali paskatinti mus žvelgti į ateitį su viltimi.

Mes leidžiamės į tikrą pasitikėjimo piligrimystę. Užmegzti ryšius, statyti tiltus ir įveikti tai, kas mus skiria, - štai ko reikia mūsų visuomenei. Visuomenė negali išgyventi, jei jos nariai nepasitiki vieni kitais. Pasitikėjimas leidžia vykti dialogui apie tai, kas mus skiria. Pasitikėjimas gali būti toks didelis, kad net paskatina gerbti ir vertinti kito asmens savitumą.

Mes visi esame žmonijos šeimos nariai. Labiau negu bet kada anksčiau, mes esame reikalingi vieni kitiems. Tiek daug klausimų – pagalvokime vien apie didžiulius gamtosaugos iššūkius – į kuriuos atsakymą galime rasti tik tada, kai dirbame kartu, nepaisydami sienų.

Žinoma, bendrystės patirtis, kuria šiomis dienomis džiaugiamės, yra trumpalaikė. Tačiau ji yra tikra. Ji mums rodo, kad pasitikėjimas gali atsirasti tarp labai skirtingų žmonių. Ir matome, kad Bažnyčia gali būti ta vieta, kur šis pasitikėjimas gali augti.

Iš tiesų, Bažnyčia yra kviečiama tapti draugystės vieta, draugystės, kuri vis labiau plečiasi. Šiomis dienomis mes turime galimybę suvokti Bažnyčios visuotinumą. O tai mums padeda suprasti, kad krikščionys gali skatinti globalizaciją, kuri turi žmogišką veidą - tai yra ir jiems tenkanti atsakomybė.

Pradėkime daryti tai, ką galime. Ieškokime būdų, kaip mūsų bendruomenės galėtų tapti labiau atviros. Artinkimės prie tų, kurie yra kitokie, nei mes: pačių neturtingiausių, kurie yra šalia mūsų, imigrantų, krikščionių iš kitų konfesijų, išpažįstančių kitus tikėjimus ar tų, kurie negali tikėti.

Dėmesys žmonių solidarumui yra neatsiejamas nuo vidinio gyvenimo. Mes, tikintieji, visą laiką nesustodami ieškokime būdų, kaip atnaujinti mūsų maldą, mokykimės būti atidžiais Dievo meilei. Tai padės mums išmokti kitą žmogų laikyti savo artimu.

Kad galėtume gyventi atvirumu, visų pirma reikia išmokti išklausyti kitą žmogų. Ar mūsų dialogas, ar jis vyksta Bažnyčioje, ar visuomenėje, nenukenčia dėl to, kad nesugebama klausytis? Pamėginkime pirmiausia suprasti kitą žmogų, suprasti kokia yra padėtis, kuri gali būti labai sudėtinga.

Spalio mėnesį mane pakvietė į Romą dalyvauti katalikų vyskupų sinode jaunimo klausimais. Ten buvo keliskart išsakytas noras, kad jūs, jaunimas, galėtumėte rasti Bažnyčioje žmonių, kurie jus išklausytų. Kad į jūsų svajones būtų atsižvelgta, kad jūsų kūrybingumas būtų skatinamas, kad apie jūsų kančią būtų išgirsta.

Mes norėtume daryti viską, kas įmanoma, kad solidarumas ir netgi draugystė paženklintų mūsų visuomenės ateitį. Šia dvasia mes tęsime mūsų Pasitikėjimo piligrimystę Žemėje.

Susitikimai Taizé bus šios piligrimystės etapais, šie susitikimai vyks kiekvieną savaitę ištisus metus; viena savaitė (nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 1 d.) bus skirta jauniems žmonėms, kurių amžius – nuo 18 iki 35 metų. Prieš tai, nuo rugpjūčio 22 d. iki 25 d., surengsime jaunų krikščionių ir musulmonų draugystės savaitgalį.

Kitose pasaulio vietose vyksiantys susitikimai bus šio piligrimystės kelio dalis. Grupė jaunų žmonių iš Libano ir kitų Vidurio Rytų šalių atvyko į šį susitikimą ir yra čia kartu su mumis, kad mus pakviestų geriau susipažinti su jų gyvenimu ir svetingai mus priimtų savo šalyje. Nuo kovo 22 d. iki 26 d. vyks jaunimo susitikimas Beirute.

Baigiantis vasarai, keliausime dar toliau į pietus, į Afriką. Mes galėsime daug sužinoti išgirdę apie tai, ką patyrė Pietų Afrika per pastaruosius dešimtmečius ir kokia padėtis yra dabar. Pietų Afrika yra labai toli nuo Europos, tačiau jūs visi esate kviečiami į jaunimo susitikimą, kuris vyks nuo rugsėjo 25 d. iki 29 d. Afrikos pietinėje dalyje, Keiptaune.

Kitas Europos jaunimo susitikimas vyks nuo 2019 m. gruodžio 28 d. iki 2020 m. sausio 1 d. Lenkijos mieste - Vroclave.

2018 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Šiomis dienomis į Madridą esame susirinkę iš tiek daug įvairių šalių. O tie, kurie mus sutiko, yra įvairių kartų atstovai. Drauge su visais šiais žmonėmis, nors niekada iki šiol nebuvome susitikę, mes patiriame bendrystę. Ir mes visi čia atrandame džiaugsmą.

Mūsų Pasitikėjimo piligrimystė Žemėje taip pat yra ir vidinis nuotykis. Šįvakar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šį mūsų susibūrimo aspektą: pasitikėjimas vieni kitais, pasitikėjimas pačiu savimi ir pasitikėjimas Dievu yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Pasitikėjimas nėra nei aklas, nei naivus ar svajingas. Pasitikėjimas geba atskirti gėrį nuo blogio. Tačiau pasitikėjimas yra įsitikinimas, kad, nesvarbu į kokią padėtį būtume patekę, net didžiausioje tamsoje gali atsiverti naujas kelias, vedantis į gyvenimą.

Pasitikėjimas nėra kažkas pasyvaus, priešingai, tai yra jėga, kuri mus stumia pirmyn ir visada skatina žengti dar vieną žingsnį, kad pasiektume gyvenimo pilnatvę ir padėtume kitiems ją pasiekti. Pasitikėjimas skatina vaizduotę, teikia drąsos ir ryžto rizikuoti.

Tačiau mes visi žinome, kas yra pasitikėjimo stoka. Nuovargis, nesėkmės, išduota draugystė, smurtas, gamtos nelaimės, ligos, visa tai silpnina pasitikėjimą, kuris yra toks trapus.

Mūsų pasitikėjimas Dievu taip pat nėra tvirtas. Mes visi patiriame didesnių ar mažesnių abejonių: mes abejojame Dievo meile, kai kurie netgi abejoja Dievo buvimu. O kur rasti pasitikėjimo šaltinį?

Kad pasitikėjimas mūsų širdyse gimtų ir atgimtų iš naujo, mums reikia žmogaus, kuris mumis pasitikėtų, kuris mus priimtų, kurio svetingumu galėtume džiaugtis.

Šįvakar perskaitėme jaudinantį pasakojimą apie Jėzaus gyvenimo įvykį. Siaučiant audrai, jis ežero paviršiumi eina pas mokinius. Šis pasakojimas šiuolaikinėms mūsų ausims skamba neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime Jėzaus žodžius: „Nebijokite, tai aš“. O Petrui, kuris nori eiti vandens paviršiumi jį pasitikti, Jėzus sako: ‘Eik’. Tuomet Petras išlipa iš valties ant vandens. Žiūrėdamas į Jėzų, jis gali eiti pirmyn, bet kai leidžiasi pavojaus užhipnotizuojamas, pradeda skęsti.

Savo mokiniams Jėzus niekada nėra tik mokytojas, kuris juos moko. Jis juos pašaukia būti kartu su juo ir juos siunčia, nes jais pasitiki. Kad mes galėtume Jėzuje matyti tą, kuris mumis visiškai pasitiki…

Net jei būtume patys didžiausi nusidėjėliai pasaulyje, jis mums pasakytų tuos pačius žodžius, kuriuos pasakė savo mokiniams: „Nebijokite, tai aš“. Į kiekvieną iš mūsų jis kreipiasi taip, kaip kreipėsi į Petrą: „Eik“, palik savo mažus saugumo garantus, išdrįsk patirti kartais labai atšiaurią pasaulio tikrovę.

Teresė Avilietė, ši nepaprasta 16 amžiuje gyvenusi moteris, kuri mums ir šiandien yra pavyzdžiu, paliko žodžius, kurie tapo giesme: „Nada te turbe, nada te espante, quien a Dios tiene nada le falta.“ Ji taip pat yra pasakiusi: „ Aventuremos la vida!“ (Rizikuokime gyvenimu.) Tikrai, gyvenimas yra gražus kiekvienam, kuris turi drąsos ir priima ryžtingus sprendimus.

Kokie sprendimai yra drąsūs? Į šį klausimą atsakyti turi kiekvienas iš mūsų leisdamasis į vidinę piligrimystę, kuri veda nuo abejonės ir baimės į pasitikėjimą. Mums visiems reikia priimti Kristaus meilę, kad taptume pasitikėjimo ir taikos skleidėjais ir šalia mūsų, ir toli nuo mūsų.

2018 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Labai džiugu, kad šįvakar čia, Madride, prasideda mūsų Europos jaunimo susitikimas! Kai kurie iš jūsų turėjo leistis į labai ilgą kelionę, kad čia atvyktų. Madrido miestas, krikščionių bendruomenės, daugybė religinių bendruomenių, daug šeimų ir net žmonių, kurie gyvena vieni, atvėrė mums savo namų duris. Nedelskime ir jau dabar tarkime jiems nuoširdų ačiū už tokį dosnumą.

Svetingumas, kuriuo džiaugiamės, jaudina iki širdies gelmių. Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, Pasitikėjimo piligrimystės Žemėje susitikimų dėka, mes kiekvienais metais patiriame, kad svetingumas yra džiaugsmo šaltinis.

„Nepamirškime svetingumo!“ – taip vadinasi kvietimas, kurį norėtume giliau apmąstyti ir šiomis dienomis čia, ir ištisus ateinančius metus Taizé bei kitose pasaulio vietose vyksiančiuose susitikimuose. Susitikimo knygelėje rasite penkis pasiūlymus 2019-tiesiems, kurie atvers kelius apmąstymams ir darbui.

Šiais metais mes patyrėme ypatingą svetingumą. Rugpjūčio mėnesį du tūkstančiai jaunų žmonių iš visos Azijos ir kitų kraštų susirinko į susitikimą Honkonge. Septyni šimtai dalyvių atvyko iš žemyninės Kinijos.

Prieš keletą mėnesių mus taip pat svetingai sutiko Lvove, Ukrainoje. Jauni žmonės, visų šalyje veikiančių krikščioniškųjų konfesijų nariai, priėmė iš kitų šalių atvykusius jaunus dalyvius ir susivienijo bendrai maldai.

Tai buvo vilties ženklai: ženklai, kad jaunoji karta gali parengti žmonijai kitokią ateitį, paženklintą bendradarbiavimu, o ne konkurencija.

Svetingumas mus suartina, įveikia skirtumus ir net susiskaldymus, kurie egzistuoja tarp krikščionių, tarp religijų, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tarp tautų, tarp gyvenimo būdo ar politinių pažiūrų. Žinoma, svetingumas nepašalina šių skirtumų, bet leidžia pažvelgti į viską kitaip, tarsi viską užlietų nauja šviesa; tada mes gebame klausytis ir pradėti dialogą.

Svetingumas kiekvienam žmogui yra pamatinė vertybė. Mes visi atėjome į šį pasaulį mažais pažeidžiamais kūdikiais: kad išgyventume, reikia, kad mus priimtų. Ši ypatingai svarbi patirtis yra mus paženklinusi iki paskutinio atodūsio.

Įsitikinimas, kad mūsų pačių gyvenimas yra dovana, kurią esame gavę, tampa mums paskata suvokti, kad turime būti svetingi. Šį įsitikinimą stiprina tikėjimas. Mes ką tik perskaitėme pirmąjį Šv. Rašto puslapį. Šis nuostabiai poetiškas, truputį paslaptingas pasakojimas siekia, kad mes suprastume, jog visa tai, kas egzistuoja, yra dovana. Dangus ir Žemė, vandenynas, tamsa, šviesa – visa tai yra Dievo sukurta. Dievas, Šventosios Dvasios pagalba, pasilieka visame, kas egzistuoja.

Iš tiesų, mano gyvenimas yra dovana, kurią esu gavęs. Ir kiti žmonės, daugiau ar mažiau, yra dovana man. Mano tapatybę kuria ryšiai su kitais žmonėmis. Žinoma, kitas žmogus visuomet yra kitoks, nei aš, o aš ne visada suprantu kitą žmogų ir, be jokios abejonės, aš negaliu viskuo dalintis su kitu.

Priimti vienas kitą reiškia pripažinti, kad ir aš, ir kiti žmonės turi trūkumų. Priimti kitą, tuo pačiu metu reiškia ir tai, kad turime priimti įžvalgų sprendimą. Tačiau tai niekada neturi tapti dingstimi užsidaryti ir pasiduoti baimei, kito baimei, kuri slypi kiekviename iš mūsų.

Štai keletas minčių šia gražia svetingumo tema. Rytoj rytą, susitikę grupelių pokalbiams, perskaitysite pirmuosius du pasiūlymus. Jų tikslas yra padėti gilinti tikėjimą ir pasitikėjimą - Dievas visada pirmas mums ištiesia ranką ir Kristus visada pasilieka mūsų gyvenime. Ieškokime, ieškokime visą laiką, ir rasime.

Atnaujinta: 2018 m. gruodžio 22 d.