„Labai maži projektai“
Dakare gyvenančių Taizé brolių iniciatyva 1995 m. įkurta Pabėgėlių ir imigrantų priėmimo tarnyba („Point d’Accueil pour Réfugiés et Immigrés“ – P.A.R.I.), kurią globoja Dakaro vyskupijos Caritas. Miesto parapijų ir religinių bendruomenių jai pavestas veiklos baras tampa vis būtinesnis dėl to, kad šiame Vakarų Afrikos kyšulyje vis didėja atvykėlių skaičius.
Nuo pat pradžių P.A.R.I. buvo itin svarbu, kad miesto pabėgėliai patys imtųsi atsakomybės savo poreikiams patenkinti, įsilieti į įvairų ir labai išplėtotą neformalų Dakaro gyvenimą.
Pagrindinis būdas tam pasiekti – „labai mažų projektų“ skatinimas. P.A.R.I. pirmiausia pabėgėlio klausia, kokiu darbu jis mano galįs užsitikrinti pragyvenimą ten, kur iš niekieno neverta tikėtis nuolatinės pagalbos. Pats pabėgėlis turi rasti atsakymą į šį klausimą, idant jis nuoširdžiai įsitrauktų į šį projektą. Paskui jis paprašomas sudaryti įrankių, medžiagų, pagaliau ir maisto produktų sąrašą, to, ko, jo manymu, jam reikia. P.A.R.I. ištiria projektą, pataiso ir dažniausiai teikia pirmenybę tiems, kurie būsią pelningi. Tačiau grynai komerciniai pasiūlymai paprastai atmetami.
Dažniausiai įgyvendinami projektai: plaukų kirpimas, batų siuvimas ir taisymas, spurgų ir sklindžių gaminimas, gatvės restorano įkūrimas, darbas uoste ar maisto parduotuvėse suteikus rikšos vežimėlį ir t.t.
Projektai neviršija 30.000 Fcfa. (apie 45 eurai). Tai negrąžintina suma. Tačiau pinigai į rankas niekad neduodami. P.A.R.I. perka medžiagas ir atiduoda jas projekto autoriui ir dalyviui.
Paskui P.A.R.I. reguliariai lankosi pas gavusius paramą ir žiūri, kaip įgyvendinamas projektas. Tai nėra labai paprasta, kadangi veikla dažniausiai yra mobili. Kas atkakliai dirba ir, atrodo, ypač stengiasi ir turi išlaikyti šeimą, po metų gauna papildomą pagalbą.
Apie 60% projektų klostosi sėkmingai, ir tai gana neblogas rezultatas. Būna, kad pabėgėlis pereina nuo vienos veiklos prie kitos, pardavęs iš P.A.R.I. gautas medžiagas. Nieko tokio. Svarbiausia, kad jis imasi atsakomybės už save.
P.A.R.I. nedeklaruoja, kad šie „labai maži projektai“ ilgam išsprendžia pabėgėlių problemas, nors kai kurie jų dirba atkakliai ir ištvermingai ir savo projekto dėka pragyvena keletą metų. Pirmiausia jais siekiama išmokyti žmones būti atsakingus už save, antra – teikti praktišką paspirtį kopiančiam aukštyn.
Kartais atsitinka taip, kad projekto pradžia sutampa su kokiu nors sunkiu pabėgėliui laikotarpiu, pvz. kai nėra maisto, ir projektas dėl to gali žlugti. Todėl siekiama užtikrinti, kad parama projektui būtų teikiama kartu su maisto labdara.
Šeimą turintiems žmonėms skirtą maisto labdarą sudaro 10 kg. ryžių, 1 litras aliejaus, 500 gramų makaronų, cukraus, pieno miltelių ir muilo. Visa tai kainuoja 6550 Fcfa. (10 eurų).
Gaunantys paramą pabėgėliai. Kas jie?
Kas yra šie žmonės, išsibarstę po tankai užstatytą Dakaro teritoriją? Anksčiau tai buvo šeimos iš Ruandos, pabėgę neramumų Centrinėje Afrikoje metu. Tarp jų yra ir Brazavilio bei Kongo Demokratinės Respublikos gyventojų, kuriems grėsė pavojus dėl etninių priežasčių arba jų šeima buvo atsidūrusi „netinkamoje“ politinės kovos pusėje. Taip pat nemažai yra ir Liberijos gyventojų, kurie ir vėl paliko savo šalį, į kurią buvo sugrįžę, tikėdamiesi, kad įsivyravo taika ir ramybė. Pabėgėlių gretas papildo ir Siera Leonės gyventojai, kurių vienu metu buvo labai didelis skaičius.
Taigi čia susimaišė daugybė tautybių, todėl projektai padeda ne žmonių grupėms, bet išsivarsčiusiems atskiriems individams. Vis sunkiau ir sunkiau atskirti politinius pabėgėlius nuo ekonominių, ar atskirti paprastus migrantus. Visi jie sakosi esą pabėgėliai.
Faktiškai iš tik keletui (vidutiniškai – 6 procentam) suteikiamas pabėgėlio statusas, o prašo daug žmonių. O kiti, išnaudoję visus minimalią teisinę apsaugą garantuojančius resursus, praranda leidimą gyventi (o pastovaus darbo reikia) arba pasą (reikia palaikyti ryšius su ambasada, kurios jie šalinasi).
Todėl Dakarą galima pavadinti žmonių be tapatybės dokumentų rojumi. Jei jie tyliai elgiasi, nesišlaisto naktimis ir laikosi atokiau nuo teisėtvarkos atstovų, Dakare gali gyventi ilgus metus, ir policija prie jų nesikabinės. Pagauti policijos reido metu, gali būti pasodinti į areštinę. Po šešių mėnesių teismas paskirs jiems tiek, kiek jie jau atsėdėjo ir pareikalaus palikti šalį, o jie to žinoma nepadarys.
Naujas sandėris
2006 m., padidėjus slaptos emigracijos „pirogomis“ Kanarų link bangai, situacija dar labiau komplikavosi. Tai dažniausiai jauni senegaliečiai, tačiau yra ir kitų užsieniečių, kurie, kaip buvo manoma, ketino ieškoti prieglobsčio Dakare, tačiau, kaip išaiškėjo, tai jiems buvo tik tarpinė stotelė.
P.A.R.I. nenori skatinti tokių rizikingų užsiėmimų, kurie dažniausiai baigiasi tragiškai arba žmonės išsiunčiami atgal į tėvynę. Prarandama tiek daug jėgų ir pinigų, ir tai rodo, kad dalis Afrikos jaunimo yra nusivylę viskuo ir savo ateities su tėvyne nesieja. Jiems būna sunku susitaikyti su pabėgimo nesėkme, kuri užtraukia gėdą bei įstumia į skolas. Kai kurie jaunieji senegaliečiai nedrįsta grįžti namo, jie prisijungia Dakare prie kitų įstrigusių migrantų ir stumia dienas taip kaip išgali, panašiai kaip ir kiti.
P.A.R.I. tai laiko dar vienas iššūkis. Slaptos emigracijos pasekmės kelia daug klausimų, susijusių su išstumtųjų ar repatrijuotųjų likimu (kurie dažnai svajoja ir vėl pabandyti). Ar nebūtų geriau suvienyti jėgas, kad jaunimas galėtų mokytis ir tobulėti, tokiu būdu grąžinant jiems viltį dėl Afrikos ateities? Tuo pačiu yra labai svarbu ir toliau padėti šiems jauniems palaužtiems nuotykių ieškotojams, kurie pyksta ant viso pasaulio ir yra viskuo nusivylę.
Kaip gerai, kad tai vyksta ne kur kitur, o Dakare, kur svetimšaliai priimami ypač šiltai, o svetingiausios yra pačios skurdžiausios vietos. Nors žmonės neturtingi, tačiau jie labai pakantūs, o tai yra jų nacionalinis bruožas. O jų žymusis „teranga“ (maloniai prašom) – nėra vien tuščias žodis.