TAIZÉ

Brolio Alois apmąstymai

 
Kiekvieną vakarą, Europos susitikimo metu, brolis Alois kreipėsi į jaunuosius dalyvius. Čia skelbiami jo apmąstymų tekstai.

2019 m. gruodžio 31 d., antradienis

Štai jau baigiasi mūsų Europos jaunimo susitikimas. Dar kartą nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie mus priėmė, šeimoms ir parapijoms, Vroclavo miestui ir apylinkėms, taip pat visiems lenkams iš kitų regionų, kurie atvyko padėti ir kurių dėka mes čia jaučiamės laukiami.

Šiomis dienomis, kurias praleidome kartu, mes išsakėme savo norą kurti taikos ateitį. Pirmiausia, mūsų pačių asmeniniame gyvenime, mūsų šeimose ir ten, kur mes mokomės ar dirbame. Taip pat mūsų šalyse ir už jų ribų, Europoje ir pasaulyje.

Mes patys matėme, kokie mes visi esame skirtingi, ir gebėjome džiaugtis šia įvairove. Europos žemyne kiekviena šalis, kiekviena tauta, kiekvienas regionas įneša savo indėlį ir kuria mozaiką, kuri yra mūsų pasaulio dalis. Nereikėtų stengtis suvienodinti mūsų žemyną, priešingai, turėtume vertinti vietos ypatumus, taip pat tradicijų ir kultūrų įvairovę.

Nepamirškime, kad istorija kartais palieka gilias žaizdas! Pasistenkime suprasti, kaip vystosi įvairios mūsų žemyno dalys. Darykime viską, ką galime, kad atskleistume, visų pirma, savyje, išankstinę nuomonę, kurią susidarėme apie kitus. Nebijokime kaimynų, išklausykime vieni kitus.

Laisvė, kurią visas mūsų žemynas atgavo prieš 30 metų, buvo sunkiai pasiekta. Daug žmonių, ypač čia, Lenkijoje, sumokėjo už tai didelę kainą. Kai kuriems žmonėms jų gilios tikėjimo šaknys buvo ištvermės šaltinis, nors kartais tekdavo rizikuoti gyvybe.

Nepaprasti įvykiai tapo šios kovos už laisvę istorijos gairėmis, vienas iš jų - po Antrojo pasaulinio karo lenkai krikščionys atleido vokiečių tautai. Tai padėjo įgyvendinti susitaikinimą, tai buvo nauja pradžia, vienas iš mūsų žemyno istorijos stebuklų.

Šiandien šiuos įtampos ir nesupratimo laikotarpių įvykius prisimename tik tam, kad jie mums teiktų vilties, jog ir dabar galime kurti naują ateitį. Žinoma, dabar iššūkiai yra kitokie, negu tada; tai suprantame matydami, kokie klausimai buvo aptariami ir svarstomi pastarųjų dienų teminiuose susitikimuose.

Netrukus mes visi grįšime namo. Tačiau dabar mes puikiai suvokiame, kad esame didžios bendruomenės, Bažnyčios bendruomenės dalis. Čia, Vroclavo mieste, jūs atnaujinote Bažnyčios veidą.

Besikeičiančiame pasaulyje mes visada turime ieškoti galimybių, kaip kaskart vis nauju būdu išreikšti Evangeliją. Marija gali būti mums pavyzdžiu, nes ji pasitikėjo ir buvo pasirengusi viskam: būdama labai jauna, ji sutiko vykdyti neįsivaizduojamą misiją, tapti Kristaus motina ir visai žmonijai atverti kelią į naują pradžią.

Dabar, kai žmonijos vystymasis yra pasiekęs lemiamą momentą, leiskime, kad mus vestų Kristaus tiesa, nuolankumas ir džiaugsmas! Tokiu būdu mes galėsime parengti kelius, kuriais Kristus ateitų ir pasiliktų su mumis. Dievas suteiks mums kūrybiškumo, kurio mums reikia einant į rytdienos pasaulį, kad būtume visada kelyje, bet visada įsišakniję.

2019 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

Mes ką tik perskaitėme vieną pirmųjų Šv. Rašto puslapių. Šis poetiškas pasakojimas apie sutvėrimą pabrėžia žmonių pareigą pasaulyje - rūpintis ir saugoti Žemę. Tai yra pareiga, kurią Dievas skyrė žmonijai.

Norėčiau padėkoti ir padrąsinti jus, jaunimą. Jūs su labai didele atsakomybe imatės vykdyti šią pareigą. Mums, gyvenantiems Taizé, didelį įspūdį daro tai, kad tiek daug jaunų žmonių, prisiima įsipareigojimą ginti kūriniją, saugoti biologinę įvairovę ir supaprastinti mūsų gyvenimo būdą.

Kartu su mano kartos atstovais, turėtume prašyti jūsų atleidimo už tai, kad nesirūpinome vykdyti šią pareigą. Vartotojiškumas užėmė per daug vietos gyvenime, tarsi vartojimas būtų vienintelė laimė. Jūs skatinate mus keisti gyvenimo būdą, kad jis taptų nuosaikesnis, labiau susitelkęs ties esminiais dalykais.

Rytoj rytą Pasiūlymuose 2020-tiesiems jūs skaitysite, kad dabar, kai matome, kokia kritinė yra klimato ir aplinkos padėtis, įvairios krikščionių konfesijos galėtų liudyti drauge. Iš tiesų, tai yra gražus kvietimas susivienyti ir imtis ekumeninių iniciatyvų.

Norėdami įveikti didžiulius šiandienos iššūkius, turime žinoti, kas mums gali teikti paramą. Šiuo metu leiskime, kad mums įkvėpimu būtų šie žodžiai: „Visada kelyje, visada įsišakniję“. Būti visada kelyje nereiškia gyventi nuolatiniu nestabilumu; mes turime įleisti šaknis į tikrovę, kuri nesikeičia.

Neseniai kalbėjausi su viena savanorių, kuri Taizé praleido keletą mėnesių. Ji atvyko iš Japonijos, ji dirbo vienoje iš grupių, kurios teikė pagalbą nukentėjusiems nuo cunamio Fukušimos regione. Vis dar prisimenu jos žodžius: „Tiek daug žmonių buvo priversti palikti savo namus, jie prarado viską.“

Kartais, matydami žmonių kančią, jaučiamės bejėgiai. Prisiminkime, kad malda visada yra kelias, kuriuo galime eiti. Jei Dievui pavesime kitą žmogų arba mūsų patiriamą išmėginimą, ar tai ką nors pakeis? Mes nežinome ir, laimei, negalime išmatuoti, kaip ir kiek Dievas išklauso mūsų maldų. Dievas viršija mūsų apskaičiavimus.

Tačiau viena yra tikra: viską pavesdami Dievui, mes užtikriname didesnį solidarumą su savo artimu; mes jungiamės su paties Kristaus solidarumu, nes Kristus ir šiandien kenčia drauge su visais, kurie patiria išmėginimus. Malda mus paskatina leistis į kelią, ji padaro mus atsakingais už kitus ir už save.

Kai pradedame melstis, kas nors gali išblaškyti mūsų dėmesį, kartais sunku rasti žodžių maldai. Prisiminkime, kad mumyse yra Jėzus Kristus ir kad jis mus pažįsta. Mūsų malda gali būti labai skurdi, bet Jėzus supranta mūsų širdį. Išdrįskime praleisti su juo keletą ramybės akimirkų, vieni ar melsdamiesi drauge su kitais.

Šįvakar norėčiau dar kartą padėkoti visiems, kurie mus priėmė, ypač tiems, kurie atvėrė savo namų duris ir pakvietė piligrimus apsistoti savo namuose, taip pat Vroclavo krikščionių bendruomenių vadovams ir pasaulietinės valdžios atstovams. Kai kurie iš jų šįvakar yra čia su mumis.

Mūsų Pasitikėjimo piligrimystė tęsis. Po metų surengsime išskirtinį, visiškai naują etapą: drauge su jaunais žmonėmis iš įvairių šalių keliausime į Šventąją Žemę. Tai įvyks 2021 m. vasarį (Atnaujinimas: dėl Covid-19 pandemijos piligriminė kelionė į Šventąją Žemę nukelta į 2022 m.). Po mūsų susitikimo praėjusį kovą Beirute, nusprendėme išreikšti solidarumą su visais, kurie siekia taikos Vidurio Rytuose.

O prieš tai surengsime mūsų Europos jaunimo susitikimą. Visi susirinksime į mūsų labai mylimą šalį. Keliausime į pietinę mūsų žemyno dalį. Nuo 2020 m. gruodžio 28 d. iki 2021 m. sausio 1 d. mus į susitikimą kviečia Italija, Turino miestas. (Atnaujinimas: Europos susitikimas Turine nukeltas į 2021 m. gruodžio pabaigą.).

2019 m. gruodžio 29 d., sekmadienis

Šįvakar norėčiau tarti jums keletą žodžių apie neseną įvykį, mūsų Pasitikėjimo piligrimystės etapą: jaunimo susitikimą Keiptaune, Pietų Afrikoje, surengtą įvairių miesto bažnyčių kvietimu.

Pietų Afrika yra nuostabi šalis, parodžiusi pasauliui protesto prieš apartheidą galią ir nesmurtinio pereinamojo laikotarpio pavyzdį. Tačiau istorinės žaizdos vis dar lieka gilios – mūsų broliai, kurie ten gyvena jau dvejus metus, tai supranta.

Baltieji, juodieji, spalvotieji šalies gyventojai, kurių gyvenimo būdas yra vis kitoks, retai susitinka. Jie gyvena atskirose teritorijose, kurias jungia nedaug tiltų. Tokiomis aplinkybėmis, buvo sunku prašyti žmonių, kad jie į savo namus penkioms dienoms priimtų jauną žmogų iš anksto nežinodami, ar tai bus baltasis, juodasis ar mišrios rasės.

Kartą viename pasiruošimo susitikime viena moteris pasakė: “Žinoma, kad mes bijome, tačiau žinome, kad reikia tai daryti”. Atverti savo namų duris nepažįstamam žmogui niekada nėra lengva. Keiptaune šis iššūkis buvo dar didesnis.

Susitikimo pradžioje, dviems tūkstančiams jaunų žmonių pasakiau: “Mes neatnešėme jums kažkokios ypatingos žinios iš Taizé. Tai jūs, priimdami vienas kitą, gyvenate mūsų susitikimo žinia.”

Visose šalyse esame kviečiami priimti atvykstančius iš kitų kraštų, kartais iš labai toli. Tai tampa iššūkiu ir gali priversti mus jaustis nesaugiai. Tuo pat metu, tai mus praturtina. Lenkija priėmė daug žmonių iš Ukrainos, kurie atvyksta čia dirbti. Todėl džiaugiamės, kad šiame Susitikime antroji pagal dydį dalyvių grupė yra ukrainiečiai (pirmoji - lenkai).

Pasidalindamas Taizé patirtimi, galiu pasakyti, kad priimdami pabėgėlius mes patys daug gauname, gal net daugiau nei duodame. Žinoma, ne visada tai lengva. Vienas iš mūsų patirtų išbandymų buvo jauno žmogaus, vardu Samir, mirtis. Iškeliavęs iš savo šalies, Sudano, jis buvo priverstas vergauti Libijoje, paskui valtele perplaukė Viduržemio jūrą.

Tačiau vos atvykęs pas mus į Prancūziją, jis po kelių savaičių mirė nuo širdies ligos. Mums tai buvo didelis sukrėtimas. Po keleto mėnesių, kai nuvykau į Sudaną, aplankiau jo motiną. Kai radau ją kukliame name Chartume, ji nesiliovė verkusi.

Bet paskui ji nusiramino ir pasakė: “Dievas jį mums davė, Dievas ir atėmė; tebūnie pašlovintas Dievo vardas.” Niekad nepamiršiu šio susitikimo. Mano širdyje išliks šie motinos, kuri yra musulmonė, žodžiai.

Kai kurie žmonės gyvena tarsi svetimšaliai šioje Žemėje ne dėl to, kad būtų atvykę iš toli, o todėl, kad yra atstumti. Jie galbūt kenčia, nes yra vieniši ar apleisti, patiria smurtą, serga, jaučiasi nesaugūs, neturi darbo. Kai kurios skurdo formos yra akivaizdžios, o kai kurios - sunkiau pastebimos.

Yra žmonių, kuriems netrūksta materialinių gėrybių, bet jie klausia savęs, kokią prasmę turi jų gyvenimas, jei jie niekur nepritampa ir jaučiasi tarsi svetimšaliai Žemėje. Kaip mes galėtume eiti pas juos, išklausyti ir leisti, kad tarp jų ir mūsų atsirastų ryšys?

Dėmesys kitiems žmonėms ir broliškumas yra vienos iš svarbiausių vertybių. Rytoj rytą parapijose, kuriose esate apsistoję, galėsite pamąstyti apie šiuos klausimus, kai dalinsitės mintimis grupelėse. Jums padės Šv. Rašto ištrauka, kurios šį vakarą klausėmės.

Prisiminkime, kaip Jėzus ėjo pas ligonius, atstumtuosius ir svetimšalius. Tai bus mums sektinas pavyzdys, kai galvosime, ką galime padaryti šiandien.

2019 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

Šiandien buvo svarbi diena: į Susitikimą atvyko dalyviai, tai - gera Susitikimo pradžia! Nepaprastai džiugu šiandien visiems kartu būti čia, Vroclave, Lenkijoje. Šioje šalyje jau vyko keturi Europos jaunimo susitikimai: du Susitikimai vyko čia, vienas Varšuvoje ir neseniai vienas Poznanėje.

Jau šįvakar norėčiau padėkoti visiems, kurie mus priima. Koks nuostabus svetingumas! Tai, kad visi Susitikimo dalyviai buvo pakviesti apsistoti šeimų namuose, yra Evangelijos ženklas. Lenkijoje dažnai sakoma: "Gość w dom, Bóg w dom" - "Svečias į namus - Dievas į namus".

Šiandien, kai tik atvykote, gavote "Pasiūlymus 2020-iesiems", kurių pavadinimas - "Visada kelyje, visada įsišakniję". Šie žodžiai, pasakyti prieš daug metų, apibūdina lenkų tautybės moters Uršulės Leduchovskos gyvenimą.

Ši moteris, pralenkusi laiką, buvo Europos pilietė, apsilankiusi daugelyje šalių, kur tuo metu įsikūrė jos uršuliečių kongregacijos seserys. Keletas šios kongregacijos seserų šiuo metu gyvena Taizé ir kartu su Šv. Andriejaus seserimis padeda mums priimti jaunus žmones ir drauge eiti pirmyn.

Čia, Lenkijoje, tikėjimas padėjo daugeliui žmonių įleisti gilias šaknis, o tai suteikė jiems gebėjimą net sunkiais laikais išlikti nepaprastai drąsiais, nieko nebijoti. Mes taip pat norėtume giliai įsišaknyti mūsų tikėjime ir priimti Dievo meilę visiems, kiekvienam iš mūsų.

Mes susirinkome čia, esame įvairių tautų atstovai, esame skirtingos kilmės, laikomės skirtingų pažiūrų. Ši įvairovė netrukdo mums gyventi bendrystėje. Priešingai, tai be jokios abejonės skatina mus atidžiau įsiklausyti į Dievo valią: būtent Dievas nori mus surinkti vienybėje per Kristų, kuris yra bendrystė.

Ši vienybė skirtybėje ir yra liudijimas, kuris peržengia Bažnyčios ribas. Matydami iššūkius, kuriuos patiria šių dienų pasaulis ir sudėtingą laikmetį, kurį išgyvena Europos žemynas, mes galime stengtis kuo plačiau paskleisti šią bendrystės žinią.

Mes lankėmės čia, Vroclave, 1989 m., tai buvo istorinis momentas. Tuomet pūtė entuziazmo ir laisvės vėjai, kurie skatino viltį. Šiandien, šis naujas mūsų Pasitikėjimo piligrimystės etapas vyksta daug sunkesnėmis aplinkybėmis.

Todėl mūsų Susitikimas yra dar svarbesnis: mes norime didinti vienybę ir solidarumą, kad galėtume geriau vykdyti savo įsipareigojimus pasaulyje.

Norėtume gyventi vienybe ir solidarumu, kur atsirastų vietos patiems neturtingiausiems. Jus priėmusiose parapijose susitiksite su žmonėmis, kurie teikia pagalbą atstumtiesiems ar ligoniams, kurie lanko kalinius, svetimšalius.... Tiek daug vilties ženklų.

Visada kelyje, visada įsišakniję. Šįvakar klausėmės skaitomos ištraukos iš Pradžios Knygos, kur pasakojama apie Abraomą ir kur pabrėžiama tai, kaip jis viską paliko ir, pasikliaudamas Dievo pažadu, kartu su savo žmona Sara iškeliavo į jiems nežinomą kraštą.

Išdrįskime ir mes būti tokiais pat radikaliais kaip jie! Tikėkime, kad Dievas mus veda. Dievas skatina mus atsikratyti baimės ir pasitikėti. Pasitikėti Dievu, pasitikėti žmonėmis. Šis pasitikėjimas Dievu ragina mus atsisakyti netikrų saugumo garantų.

Pasitikėkime Šventąja Dvasia, ji yra šalia mūsų. Ji padės mums neprarasti drąsos tada, kai patirsime išmėginimų, suteiks kūrybiškumo, kuris mums reikalingas šiuo žmonijos istorijos metu, kai viskas kinta svaiginančiu greičiu. Iš tiesų, Dievas skatina mus atsikratyti baimės ir pasitikėti.

Vaikas: Kiekvieną vakarą paminėsime keletą šalių, iš kurių jaunimas atvyko dalyvauti Susitikime. Šalių pavadinimai atspindi didelę tautų įvairovę. Džiaugiamės šįvakar, kad su mumis yra jauni žmonės iš ...

Įvairiose vietose, kur esame susirinkę, malda tęsis: giedosime ir melsimės prie kryžiaus. Kiekvienas iš mūsų gali ateiti ir padėti galvą ant kryžiaus pavesdamas Dievui savo ir kitų naštas.

Atnaujinta: 2019 m. gruodžio 30 d.