Daugelis žmonių ieško gyvenimo prasmės. Jie ieško kažko didingesnio nei lengvi, didžiąją dalį laiko mūsų ekranus užpildantys pažadai. Argi žmogus nėra sukurtas tikram tikslui? Kas gali padėti mums jį atrasti?

Kai bandome gyventi pasitikėjimu, kylančiu iš tikėjimo, kartais klausiame savęs: ko Dievas iš manęs nori? Turime tiek daug troškimų. Kuriuo keliu galiu eiti su Dievu?

Per pastaruosius metus į Taizé atvyko jaunų žmonių iš Ukrainos, Palestinos, Libano, Nikaragvos, Mianmaro, ir kitų karo ir konfliktų alinamų šalių. Jų tikėjimas ir teisingos bei ilgalaikės taikos troškimas mus įkvėpė. Taip pat klausėmės žmonių, dirbančių Gazoje, ar turinčių ten gyvenančių šeimos narių, liudijimų. Matome skausmą tų, kurių artimieji buvo laikomi įkaitais, ir girdime verksmą tų, kurie ieško teisingumo represinių režimų gniaužtuose.

Taip pat praleidau šiek tiek laiko su Taizé broliais, gyvenančiais mažose brolijose Brazilijoje ir Kuboje. Brazilija vis dar yra veikiama vergovės palikimo ir didelės nelygybės. Nepaisant to, yra žmonių, kurie nepasiduoda, kovoja, kad būtų kartu su labiausiai nepasiturinčiais. Ypatingai prisimenu bendruomenę Salvadoro mieste, kuriame benamiai miega bažnyčioje ir padeda vieni kitiems.

Kuboje mačiau drąsius žmones susiduriančius su didžiuliais iššūkiais. Susitikau su močiute, kuri atidavė visas savo santaupas tam, kad jos anūkas turėtų reikiamų priemonių prasidedant mokslo metams. Jo mama, kaip ir didelė dalis kubiečių, išvyko iš šalies ieškoti geresnės ateities.

Daugelyje vietų žmonės galvoja – kaip galiu man duotą laisvę panaudoti išreiškiant solidarumą su kenčiančiais? Jie ieško būdų, kuriais jų troškimas mylėti ir rūpintis gali tapti realiu, padaryti jų gyvenimus prasmingais padedant ir tarnaujant.

Mūsų pasaulyje yra tiek daug grožio, bet taip pat ir daug neteisybės. Kokia mano vieta čia? Ko manęs prašoma daryti? Tai yra klausimas, kurį dažnai išgyvenu širdyje susidūręs su gyvenimo kompleksiškumu ir pasirinkimais.

Jono Evangelijoje pirmieji Jėzaus žodžiai yra: „Ko ieškote?“ Šį klausimą uždaviau šešiems jauniems Taizé savanoriams, atvykusiems iš šešių skirtingų šalių, esančių keturiuose žemynuose. Tai, ką skaitysite toliau, yra įkvėpta jų pasidalinimo.

Norėčiau padėkoti jiems, ir visiems kitiems savanoriams, padedantiems rengti susitikimus Taizé, leidžiantiems laiką mūsų bendruomenėje tam, kad galėtų melstis ir geriau suprasti Kristaus kvietimą savo gyvenimuose.

frère Matthew

 

Ieškoti tylos

Po savaitės Taizé, paklausus kas jiems buvo svarbiausia, daug jaunų žmonių kalba apie tylos patyrimą. Pasaulyje, kuris be perstojo juda, o žmonės yra perdėtai tarpusavy sujungti, tai gali nustebinti.

Kai skiriame laiko ir „atsijungiame“ nuo niekad nesibaigiančio srauto, kartais tyloje iš tiesų sutinkame save ir pažvelgiame į didesnę realybę.

Gražioje Dievo kūrinijoje, vėjo švilpimas, šaltinio čiurlenimas ir paukščių čiulbėjimas gali mus vesti prie tos vidinės tylos, kur bendrystė su viskuo, kas egzistuoja, tampa apčiuopiama. Žvaigždėta naktis gali mus pripildyti nuostabos.^*

Jėzus į pasaulį atėjo tyloje:^* „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.^* Tas, kuris buvo su Dievu, ir buvo Dievas prieš visko pradžią, atėjo pas mus per kuklų ir žemišką gimimą nakties tyloje^*: šviesa naktyje.

Ir ši tyla nėra tuščia. Ji tampa susitikimo vieta. Tyloje nesame vieni. Visgi, mums sunku ją priimti, nes mūsų protas pripildytas tokios gausos. Kaip rašoma Taizé reguloje, „Jei tavo dėmesys nukrypsta, grįžk į maldą vos tik tai pastebėjai labai dėl to nesisielodamas“.^*

Prieš daug amžių, kažkas meldėsi „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“^* Ar širdies tyloje vis grįšime ieškoti Dievo?

Malda, visų pirma, dažnai yra troškimas^*, tylus ramybės Dievo akivaizdoje ilgesys. Kai nežinome, kaip melstis, Šventoji Dvasia yra ten, mumyse, besimeldžianti atsidūsėjimais, gilesniais už žodžius^*. Kai klausomės tos giliausios mūsų širdies vietos, galime suprasti, kad ten ir gyvena Šventoji Dvasia. Aš esu akistatoje su savimi ir Dievu, kuris kvėpuoja manyje.

Gyvasis Dieve, išmokyk mane ieškoti tavęs širdies tyloje, kūrinijos grožyje, tavo Žodžio klausyme, priimant tavo kuklų buvimą.

Ar galime įsipareigoti kiekvieną dieną skirti laiko tylai ir įžengti į Dievo akivaizdą? Galbūt galime pradėti nuo ⁵ minučių. Pradėkime nuo trumpos Švento Rašto ištraukos skaitymo, ar padėkokime už tai, kas mums buvo duota praėjusią dieną; arba pasinaudokime šiuo laiku tiesiog būti.

 

Ieškoti krypties

Tyla įgalina tikrą įžvalgumą. Kai ieškome, kuria kryptimi eiti, tyla leidžia mums įsiklausyti į tai, kas slypi giliai mumyse. Mums taip pat reikia vidinės laisvės, kad galėtume atsakingai pasirinkti. Tokia laisvė apima savo ribų priėmimą, bet be baimės: baimė niekada nėra geras patarėjas, ir Dievas niekada neverčia mūsų širdies.

Kiekvienas ieško tiek priklausymo jausmo, tiek tam tikros saugumo formos. O kai ieškome autentiško gyvenimo būdo, kartais kiti žmonės gali padėti mums atrasti save. Per kitus galime nustebti atradę tai, ko nebūtume galėję rasti vieni.

Jono Evangelijoje du jaunuoliai apsistoja Jordano slėnyje su savo mokytoju Jonu Krikštytoju, kuriuo pasitiki. Nenorėdamas jų pasilikti sau, jis nurodo jiems kelią pas kitą – Jėzų. Ir jie išeina sekti paskui jį.

Kai Jėzus juos pamato, jis klausia: „Ko ieškote?“. Kai jie atsako „Mokytojau, kur tu gyveni?“, jis jiems atsako „Ateikite ir pamatysite“.^*

Šie du klausimai apibendrina gyvenimo su Kristumi krypties paieškos ir atradimo procesą. Pradėdami nuo savo troškimų, nuo pilnesnio gyvenimo ilgesio– „Ko ieškote?“ – vėliau pereiname prie susidūrimo su Jėzaus asmeniu– „Mokytojau, kur gyveni?“

Jėzus, kviečiantis mus „Ateikite ir pamatysite“, yra švelnus ir nuolankios širdies, myli mus besąlygine, saugia ir nepalaužiama meile. Ar išdrįsiu atsiliepti į jo kvietimą, nepaisydamas savo dvejonių ir net abejonių?

Kristau Jėzau, parodyk man kelią ir paruošk mane juo eiti.^*

Kas yra tie žmonės, kreipiantys mane link Kristaus?

 

Ieškoti džiaugsmo

Vienas Taizé savanoris man pasakė: „Mano šalyje jauni žmonės bando išgyventi pasaulyje, kuris siūlo viską; bet giliai viduje dominuoja baimė, nerimas ir depresija.“

Esame apsupti džiaugsmo pažadų. Tačiau daugelis jų neatveda prie ilgalaikio džiaugsmo ir suteikia tik trumpą malonumo akimirką.

Džiaugsmas ima trykšti iš mūsų vidaus suvokus, kad esame mylimi tokie, kokie esame. Supratę, kad džiaugsmas yra dovana, o ne tai, ko galime pareikalauti, tampame pasiruošę jį priimti. Tada nebesistengiame jo priverstinai sukurti ir esame lengvai nešami į priekį.

Jėzus su draugais buvo pakviestas į vestuvių pokylį^* ir po kurio laiko pritrūko vyno. Tą akimirką kažko trūksta: Jėzus yra tarp vargšų. Susitikdamas juos jų skurde, Jėzus duoda žmonėms tai, kas pranoksta jų lūkesčius. Jis trokšta jiems džiaugsmo ir daro viską, kad tai taptų įmanoma.^*

Prisimenu, kai prieš daugelį metų lankiausi Kalkutoje, Artimo meilės misionierių kongregacijos namuose. Ant sienos buvo parašyta išminties kupina Motinos Teresės mintis, kuri priminė man, kad Dievas priima mus su mūsų trapumu ir neprašo būti tobuliems. Mums nereikia būti visada stipriems.

Mūsų vidinis skurdas gali versti mus nerimauti, jog esame nepakankamai geri. Dėl to dažnai slepiame, kas iš tiesų esame sielos gelmėse. Tačiau jei leidžiame sau atsistoti prieš Kristų tuščiomis rankomis, jis ateina jų pripildyti, pamažu tą skurdą perkeisdamas.

Net ir tada, kai jaučiame sielvartą ir džiaugsmas atrodo tolimas, galime prisiminti, kaip Jėzus kalbėjo apie džiaugsmą, kurio niekas negalės atimti.^*

Gailestingasis Dieve, mes norėtume priimti Tavo džiaugsmą, kad ir kokioje situacijoje būtume. Kai suprantame, kad Tu myli mus ir atveri mums kelią į gyvenimą, kuris niekada nesibaigs, džiaugsmas ištrykšta iš mūsų gelmės.

Apmąstykite, ką galime padaryti, kad atneštume džiaugsmą kitiems žmonėms. Susitikite su kuo nors asmeniškai, ne tik virtualiai. Kartais, nuolankiai ir laisvai tarnaujant kitiems, aš gaunu daug daugiau, nei tikėjausi, ypač kai matau džiaugsmą tų, kuriems tarnauju, veiduose.

 

Ieškoti prasmės

Kiekviename iš mūsų yra prasmės troškimas. Kur galime numalšinti šį troškulį? Mūsų skubančiame gyvenime, kažkur giliai viduje girdėti tylus balsas, šnabždantis mums, kad esame mylimi.

Vyresnysis, vardu Nikodemas, ieškojęs tikrosios gyvenimo prasmės, išgirdo apie Jėzų.^* Jis atėjo pas jį naktį, kad susitiktų ir rastų būdą išreikšti savo mintis žodžiais.

Mūsų giliausi klausimai apie tikėjimą, gyvenimą ir mirtį, prasmę ir tikslą dažnai lieka neįvardinti. Bet kol jie nėra išreikšti, kažkas mumyse lieka nepatenkinta, kaip buvo ir Nikodemo atveju.

Ar ieškodami seksime savo klausimais tol, kol jie atves mus prie gyvenimo šaltinio? Galime ir nerasti visų atsakymų į savo klausimus; bet kai išdrįstame sekti Kristumi, galime prieiti prie taško, kai turime išmintingai pasitikėdami patikėti save Dievui.^* Tada mes atrandame apgaubiančią Dievo meilę ir gerumą.

Jėzaus gyvenimo prasmė buvo ne teisti žmoniją, bet leisti kiekvienam žmogui suprasti, kad jis yra Dievo mylimas. Jis ateina parodyti mums vis didesnės meilės kelią. Tai yra Jo paslaptis.

Nikodemas žingsnis po žingsnio artėjo prie šviesos. Praėjus metams po susitikimo su Jėzumi naktį, jis atvirai stojo jo ginti prieš Jeruzalės valdžią.^* Po kelių mėnesių, kai Jėzus buvo pakabintas ant kryžiaus, Nikodemas parodė didelę drąsą.^* Jis išdrįso priklausyti Jėzaus draugų grupei. Jo drąsa atvedė jį į bendruomenę.

Vesk mane, malonioji šviesa, per apgaubiančią tamsą, vesk mane!… Aš neprašau pamatyti tolimų vaizdų: man užtenka vieno žingsnio.^*

Pabandykite suorganizuoti susitikimą, kur kiekvienas kalbėtų apie tai, kaip randa prasmę savo gyvenime. Vieniems tai gali būti jų tikėjimas, kitiems –kokia nors veikla, o treti gali turėti daugiau klausimų nei atsakymų. Toks dalijimasis ir atidus klausymasis gali būti būdas padrąsinti vienas kitą. Jei pasirodo tinkama, susitikimas galėtų prasidėti giesme, kviečiančia Šventąją Dvasią, ir baigtis padėkos giesme.

 

Siekti teisingo pasaulio

Neteisybė – ar tai būtų ekologinė katastrofa,^* nelygybė, smurtas, priespauda ar karas – sukelia visą spektrą emocijų: pasipiktinimą, pyktį, liūdesį, kartais neviltį. Tačiau nusprendus kovoti su tuo, ar nekyla pavojus, kad užsidarysime savo pačių nuomonėse taip stipriai, jog nebematysime nieko kito?^* Egzistuoja rizika tapti savo pačių algoritmo kaliniais ir įsitraukti į mūsų visuomenėms gresiančią poliarizaciją.

Išeikime už savų ribų ir leiskime kitokioms nei mūsų pažiūroms mesti mums iššūkį, net kai neįmanoma su jomis sutikti.

Kartais turime būti pasiruošę priimti skirtingas, sudėtingas realijas, kai atrodo, kad sprendimo nėra.^* Klausytis skirtingų pusių istorijų gali būti sunku, bet jų neišgirsti būtų neteisinga.

Po vakarinės maldos Taizé bažnyčioje jauna moteris man pasakė: „Turiu pripažinti manyje egzistuojantį smurtą, bet taip pat laikyti jį šalia savo kontempliacijos poreikio.“ Man ši mintis pasirodė labai išlaisvinanti. Užuot slopindama tą jausmą ar apsimesdama, kad jis neegzistuoja, ji jį pastatė šalia savo Dievo troškimo.

Yra pavojus, kad destruktyvios jėgos, esančios kiekviename iš mūsų, gali mus užvaldyti. Taip lengva demonizuoti žmones, net ištisas tautas. Tada rizikuojame būti įtraukti į smurto spiralę ir ją palaikyti. Kontempliacija – malda – atveria mums kitą dimensiją, skatina mus susitaikyti su tuo, ką nešiojamės savyje, ir rasti būdų tiesti tiltus.

Šventoji Dvasia yra tam, kad vestų mus keliu, kuriame galime priimti drąsius sprendimus. Brolis Roger, Taizé bendruomeninio gyvenimo pradininkas, kalbėjo apie kūrybišką taikdarių smurtą^* kuris leidžia jiems nepasiduoti pagundai nukrypti nuo Evangelinio kelio.

Jėzus įkūnija teisingumo ir teisingų santykių pasaulį, kurį Evangelijos vadina Dievo karalyste. Tačiau jis supyko ir apvertė prekeivių ir pinigų keitėjų stalus Šventykloje, kad padarytų vietos Dievui.^* Jėzus atvirai kalbėjo prieš religinę veidmainystę, bet taip pat galėjo priimti tokį religinį lyderį kaip Nikodemą. Jis bendravo su fariziejais ir priėmė jų svetingumą^* bet taip pat dalijosi maistu su žmonėmis, atstumtais visuomenės. Jis turėjo nenykstančią meilę savo tautos Izraelio pražuvusioms avims,^* bet žavėjosi Romos karininko tikėjimu bei išgydė jo vaiką;^* taip pat leido, kad pagonės moters, sutiktos kelionės svetimam krašte metu, tikėjimas mestų jam iššūkį.^*

Rizikuodamas užmegzti santykius su žmonėmis, kurie buvo kitokie^*, Jėzus skatino pasitikėjimą ir įkūnijo Dievo sutaikinimo galią.

Jei žinome, kad šviesa spindi tamsoje ir kad paprastais žmogiškojo gėrio gestais Dievo meilė gali nugalėti, tada esame laisvi veikti.

Kristau Jėzau, savo gyvenime žemėje Tu nedvejodamas pasmerkdavai neteisybę, bet siekei tiesti tiltus link tų, kuriuos sutikdavai savo kelyje. Sustiprink mumyse troškimą tiesti tiltus per prarajas, skiriančias žmones ir tautas, kad žemėje klestėtų teisingumas.

Kokius konkrečius žingsnius galime žengti, kad atskirties akivaizdoje galėtume tiesti tiltus? Žmogui sunku veikti vienam. Apsvarstykite tai su kitais, kurkite idėjas bendrai; kaip grupė kreipkitės į visuomenės pakraščiuose esančius žmones. Ką reiškia klausytis žmonių, kurių nuomonės skiriasi nuo mūsų, suprasti jų baimes, tuo pačiu laikantis savo evangelinių vertybių?

 

Ieškoti bendruomenės

Vienas iš Taizé savanorių man pasakė: „Noriu gyventi pagal savo ir Evangelijos vertybes. Priimdamas sprendimą, klausiu savęs, ar tai priimtina kitiems, planetai ir man pačiam? Norime kurti geresnį pasaulį“.

Bendrystė tarpusavyje, su kūrinija, su Dievu - ar po pandemijos izoliacijos esame pasiruošę atstatyti bendruomeninį pasaulį^*, rūpestingą pasaulį?^* Visa yra susiję; mes visi priklausome vienas kitam mūsų bendruose namuose, kūrinijoje, kuri mums buvo padovanota.

Prie kryžiaus, Jėzaus bendruomenė buvo iširusi. Judas jį išdavė. Petras jo išsižadėjo. Dauguma jo draugų pabėgo. Atrodė, kad visas Jėzaus darbas, kuriuo jis siekė kurti meilės kupiną bendrystę, atvirą visiems, baigėsi. Jis rizikavo, būdamas pasirengęs paaukoti savo gyvybę net už tuos, kurie jį atstūmė. Tačiau tamsiausią akimirką, bendruomenė atgimsta kryžiaus papėdėje^*.

Evangelijoje pagal Joną, su Jėzumi iki pat pabaigos lieka keturios moterys ir vienas vyras. Be žodžių, jie tiesiog ten yra. Jie tampa liudininkais bendrystės, kurią Jėzus ir toliau kuria net tada, kai atrodo, kad niekas nebeįmanoma.

Priešiškumas ir atmetimas griauna žmonių bendrystę. Ant kryžiaus Jėzus prisiima šį priešiškumą ir atmetimą, atkurdamas bendrystę net didžiausios kančios akimirkoje^*.

Prie kryžiaus Jėzus savo mylimą mokinį paveda savo motinai, kaip dar vieną sūnų, o jis, atstovaudamas visus būsimus mokinius, kuriuos Jėzus myli, priima ją į savo namus. Gimsta nauja šeima: Jėzaus tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia – gimusi ne žmogiškuoju būdu iš triumfo ir pergalės, bet iš meilės, kuri yra didesnė už nebylią kančios tylą. Kas galėtų būti pašalintas iš tokios bendrystės^*?

Bažnyčioje esame kviečiami stovėti kartu su kenčiančiaisiais, su neteisybės aukomis^*. Visi esame žmonės, kviečiami priimti vieni kitus teisingai ir sąžiningai, gerbiant kiekvieno asmens laisvę ir vientisumą.

Jėzus baigia savo darbą, kai miršta per šabą, septintąją savaitės dieną^*, kaip kad Dievas baigė kūrinijos darbą septintąją dieną, pamatęs, kad viskas „buvo labai gera“^*. Jėzaus auka ant kryžiaus yra naujos kūrinijos pradžia. Jis miršta žiauria mirtimi, bet „gyvojo vandens srovės^*“, teka iš jo kūno^*; vanduo, kuris yra ne kas kita, kaip Šventoji Dvasia, atnaujinanti žemės veidą.

Jėzaus kūnas paguldytas į naują kapą sode; tokiam sode, kokiu turėtų tapti mūsų žemė.^* Ir po to sekančioje septintosios dienos tyloje, sužeista kūrinija, kurios dalis esame ir mes ir kuri patikėta mūsų globai, pradeda savo slaptą virsmą.

Kristau Jėzau, Tu atidavei savo gyvybę už kiekvieną žmogų ir parodai mums, kiek esi pasiryžęs mums atsiduoti. Leisk mums stovėti prie Tavo Kryžiaus su Tavo motina Marija ir Tavo mylimu mokiniu ir priimti tai, ką mums sakai.

Su kuo mūsų prašoma stovėti? Kaip mes patiriame bendruomenę? Studentai galėtų apsigyventi kartu viename name, melstis ir valgyti drauge, ypač su užsienio studentais; kiti galėtų susitikti kartą per savaitę kažkieno namuose. Priimkite tuos, kurie jaučiasi atstumti, paprastu būdu peržengdami neteisybės jausmą.

 

Ieškoti ramybės

Mes ilgimės ramybės – vidinės ramybės ir taikos šiame pasaulyje, kurį Dievas taip myli. „Pradėk ramybės darbą savyje, kad, pasiekęs vidinę ramybę, galėtum atnešti ją kitiems^*“, – sakė IV a. tikintysis.

Kai Jėzus Velykų rytą susitinka su Marija Magdaliete sode, jis jos klausia: „Kodėl verki? Ko ieškai?^*“. Jos ašaros virsta džiaugsmu, supratus, kad tas, kurio ji ilgėjosi, nebuvo nugalėtas mirties. Tuomet Jėzus siunčia ją pasidalinti tuo, ką ji matė ir girdėjo su kitais jo draugais.

Netrukus po to, kai Jėzus juos susitinka, o jie vis dar yra apimti baimės, jo pirmieji žodžiai yra: „Ramybė jums!“^* Ateidamas į jų baimę, jis atveria juos savo būties ramybei. Pūsdamas į juos Šventąją Dvasią, jis perduoda jiems atsakomybę tęsti jo susitaikinimo darbą.

Ramybė, kurią Jėzus jiems pažadėjo prieš mirtį, „ramybė, kurios pasaulis negali duoti^*“, yra kur kas daugiau nei konfliktų nebuvimas. Biblinis žodis „šalom“ apima atkūrimo ir vientisumo prasmę. Tai yra Dievo ramybė, patikėta mums, kad galėtume ją puoselėti ir plėtoti.

Kai padedame kitiems atrasti jiems siūlomą laisvę ir ramybę, kai darome viską, ką galime, kad nugriautume priešiškumo barjerus ar sienas, kurios juos riboja, mes dalyvaujame paties Dievo gyvenime. O kai žiūrime į kūriniją su nuostaba ir dėkingumu bei rūpinamės ja, argi ne tuo pačiu keliu einame?

Visi mes turime poreikį panirti į ramybę, kurią Prisikėlęs Kristus žada kiekvienam iš mūsų. Taip galime keliauti kartu ir lydėti vieni kitus, žingsnis po žingsnio sėdami viltį^*. Ar stengsimės tapti susitaikymo ženklais, taikos piligrimais, kiekvienas savaip, net ir paprasčiausiais gestais ten, kur Dievas mus paskyrė?

Klausykitės balsų tų, kurie kenčia dėl mirtinų konfliktų ar smurto, su kuriuo susiduriame mūsų visuomenėje. Tai galima pasiekti palaikant ryšį su žmonėmis, gyvenančiais karo zonose. Palaikykite žmones, siekiančius teisingumo šalyse, kuriose vyrauja represiniai režimai ar karą skatinančios vyriausybės. Gal kai kurie iš šių žmonių būtų pasirengę pasidalinti savo liudijimais? Paruoškite maldos vigiliją už taiką ir pasidalinkite keliais tokiais liudijimais. Klausykitės, ką Šventoji Dvasia mums sako šiandien.

Palaimink mus, meilės Dieve. Per Šventąją Dvasią visada mus vesk, kai einame su Prisikėlusiu Kristumi. Kad taptume vilties piligrimais, taikos piligrimais.