Kaip paruošti bendras pamaldas?

„Kaip tęsti bendrą maldą?“ Šis klausimas dažnai žmonėms kyla po to, kai jie pabūna Taizé arba dalyvauja Taizé susitikimuose kitur.

Štai keletas svarbesnių elementų, reikalingų ruošiant meditacinio pobūdžio maldą, „kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos“.

Pamaldų pradžiai parinkite vieną ar dvi šlovinimo giesmes.

Psalmė

Jėzus melsdamasis kalbėjo šias daugybę amžių kartojamas savo tautos maldas. Krikščionys jose visada rasdavo gyvybės šaltinį. Psalmės sujungia mus į didžiulę visų tikinčiųjų bendruomenę. Jose išreiškiami mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, mūsų pasitikėjimas Dievu, troškimai ir net sielvartai.

Vienas arba du žmonės gali pakaitomis skaityti arba giedoti psalmės eilutes. Po kiekvienos eilutės visi atsako giedodami „Aleliuja“ ar kitą pritarimo giesmę. Jei psalmė giedama, geriau giedoti trumpai, paprastai po dvi eilutes. Susirinkusieji gali tęsti paskutinį akordą, kol solistas gieda psalmės eilutes. Jei psalmė skaitoma, eilutės gali būti ilgesnės. Nebijokite išsirinkti tik keletą labiausiai tinkančių eilučių. Nereikia skaityti visos psalmės.

Skaitinys

Šventojo Rašto skaitymas – tai kelias eiti prie „neišsenkančio šaltinio, kurio dėka Dievas save atiduoda ištroškusiems žmonėms“ (Origenas, III a.). Biblija yra „Dievo laiškas kūriniams“, suteikiantis jiems galimybę „atrasti Dievo širdį jo žodžiuose“ (Grigalius Didysis, VI a.).

Reguliariai besimeldžiančios bendruomenės paprastai Bibliją skaito pastoviai. Kai susirenkama melstis kas savaitę ar kas mėnesį, reikėtų parinkti skaitinius, kuriems nereikalingi komentarai, labiausiai atitinkančius maldos temą ar laikotarpį. Prieš pradedant skaityti, sakoma: „Skaitinys iš…“, arba „Evangelija pagal …“ Jei skaitomi du skaitiniai, pirmasis gali būti pasirinktas iš Senojo Testamento, Apaštalų Laiškų, Apaštalų Darbų arba Apreiškimo Jonui; antrasis skaitinys visada turi būti iš Evangelijos. Tarp skaitinių galima giedoti meditacinę giesmę.

Prieš skaitant arba perskaičius skaitinį, tiktų pasirinkti Kristaus šviesą šlovinančią giesmę. Ją giedant, vaikai ar jaunuoliai su žvakutėmis rankose ateina į priekį uždegti aliejinę lempelę žibintuve. Šis simbolis mums primena, kad net tada, kai tamsiausia naktis gaubia mūsų pačių asmeninį ar visos žmonijos gyvenimą, Kristaus meilė yra niekad negęstanti ugnis.

Giesmė

Tyla

Kai bandome žodžiais išreikšti savo bendrystę su Dievu, greit pritrūkstame minčių. Tačiau mūsų širdies gelmėse, Šventosios Dvasios pagalba, Kristus meldžiasi daug intensyviau, negu manome.

Nors Dievas nenustoja bendrauti su mumis, jis niekad savęs neprimeta. Dievo balsas girdimas tik šnabždesyje, tylos dvelkime. Tylus buvimas Viešpaties akivaizdoje atsivėrus Šventajai Dvasiai jau yra malda.

Kelias į kontempliaciją – tai ne pastangos bet kuria kaina pasiekti vidinę tylą, vadovaujantis kokia nors technika, kuri mumyse sukuria tam tikrą tuštumą. Tačiau jei su vaiko pasitikėjimu leisime Kristui tyliai melstis mumyse, vieną dieną pamatysime, kad mūsų esybės gelmės pripildytos Dievo buvimu.

Kai meldžiamasi drauge su kitais, geriau skirti vieną pakankamai ilgą (5-10 min.) laiko tarpą tylos maldai, negu keletą trumpų. Jei besimeldžiantieji nėra įpratę melstis tyloje, galima jiems trumpai paaiškinti iš anksto, arba baigus ankstesnę giesmę, animatorius gali pasakyti: „Dabar keletą minučių maldą tęsime tyloje“.

Užtarimo malda arba šlovinimo malda

Malda, susidedanti iš trumpų prašymų ar šlovinimų, kurią sustiprina nepertraukiamas akordų tęsimas, kai po kiekvieno maldavimo seka visų giedamas atsakymas, gali tapti bendruomeninės maldos „ugnies kolona“. Melsdamiesi už kitus, išplečiame savo maldą, ji apima visą žmonijos šeimą, mes Dievui pavedame visų žmonių, ypač atstumtųjų, džiaugsmus ir viltis, sielvartus ir kentėjimus. Šlovinimo malda mums suteikia galimybę išsakyti, kas Dievas yra mums.

Vienas arba du žmonės pakaitomis gali skaityti maldavimus ar šlovinimus, prieš ir po kurių seka atsakymas, pvz., Kyrie eleison (Viešpatie, pasigailėk), ar Šlovė tau, Viešpatie. Kai nelieka iš anksto paruoštų užrašytų maldavimų ir šlovinimų, galima skirti laiko žmonėms melstis spontaniškai, savais žodžiais išsakyti iš širdies gelmių kylančią maldą. Šie maldavimai turėtų būti trumpi, jais kreipiamasi į Dievą; tai neturi tapti dingstimi reikšti savo mintis ar perduoti nuomonę kitiems, formuluojant tai kaip maldą. Po kiekvieno asmeninio maldavimo giedamas tas pats atsakymas.