Daugeliui mūsų amžininkų tikėjimas į visagalį ir visažinį Dievą sunkiai derinasi su žmonių pasirinkimo laisvės realybe. Jei Dievas žino viską, kas vyks, ir turi planą savo kūrinijai, kam laužyti galvą stengiantis individualiai pasirinkti?
Sąvoka Dievo „sumanymas“ ar „planas“ nereiškia, kad viskas yra iš anksto surašyta lyg kokioje knygoje. Tuo tiesiog norima pasakyti, kad visatos būtis ir patys mūsų gyvenimai nėra atsitiktinumo vaisius, kad mes egzistuojame dėl kai ko. Dievas sukūrė pasaulį ir žmones tam, kad mes galėtume užmegzti santykius su juo, kad pasidalintų su mumis savo gyvenimu. Kaip sakoma sename krikščioniškame himne: „Kristuje Dievas mus išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi jo akivaizdoje, iš meilės“ (plg. Efeziečiams 1, 4). Visus įvykius, kuriais Dievas pasireiškia išorėje, valdo pirminė intencija (logiškai, o ne laike) suteikti mums gyvenimo pilnatvę bendrystėje su juo. Tai toks jo „sumanymas“, tokia jo valia, ir tai ne kas kita, kaip jo meilės išraiška.
Ši meilės valia pasireiškia didelėje įvykių ir situacijų įvairovėje. Pirmiausia ji pasireiškia dovanomis, Dievo suteiktomis savo kūriniams. Ir žmonėms viena didžiųjų jo dovanų – gebėjimas rinktis, laisvai veikti. Ši dovana yra esminė, nes Dievas trokšta iš mūsų meilės atsako į jo meilę. Išspausti ar lemti mūsų pasirinkimą būtų visiškai priešinga jo sumanymui – tai padarytų meilę neįmanomą.
Tikėjimo, kad viskas jau nulemta, klaidingumas kyla iš painiojimo Dievo tokio, koks jis yra, ir tokio, kurį suformavo laikas. Dievas nepavaldus mūsų laikui. Jis nėra nei „prieš“, nei „po“, jis tiesiog Yra. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, aš Esu“ (Jono 8, 58). Mūsų sąlyčio su Dievu taškas tegali būti dabartinis momentas: kažkas net pavadino Dievą „amžinuoju dabar“. Jis nesukūrė visatos tam, kad pasitrauktų į savo „didingąją vienatvę“. Priešingai, per savo Dvasią jis gyvena kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką mumyse, skatindamas mus kuo darniau gyventi su jo meilės valia. Toli gražu neturėdamas išankstinio nusistatymo, Dievo sumanymas yra tai, ką mes kuriame jo draugijoje kiekvieną minutę, visą savo gyvenimą, stengdamiesi pilnai atsiliepti į jo meilės dovaną solidariu gyvenimu ir tarnyste kitiems.
Ką tikinčiajam reiškia pasirinkimo laisvė?
Laisvė suprantama labai įvairiai. Šiandien noriai pabrėžiamas pasirinkimo aspektas: būti laisvam – tai galėti pačiam nuspręsti, kuo nori būti ar ką daryti. Tai šis požiūris nuveda iki to, kad kai kam Dievas tampa žmogaus priešas, nes neva nori diktuoti mūsų elgesį. Atseit tikėjimas varžo mūsų laisvę.
Norint pilnai suvokti laisvę, reikia skirti du jos lygmenis. Pirmajame laisvė reikalauja pasirinkimo, kuris nėra nulemtas išorinių veiksnių. Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, suteikė jam šią gebėjimo rinktis dovaną. Mumyse viskas nėra iš anksto užprogramuota. Norėdami augti, mes turime žengti žingsnius, kurių už mus negali žengti niekas kitas. Ir, kaip dažnai sakoma, net nesirinkti yra pasirinkimas!
Šis gebėjimas rinktis – savaime geras ir reikalingas – nėra pakankamas tikrai laisvei pasiekti. Mes turime daryti pasirinkimus dėl ko nors, mūsų žygiai nukreipti į kokį nors tikslą. Kad taptume tikrai laisvi, tas tikslas tegali būti tapti tuo, kuo mes tikrai esame, visiškai išskleisti savo tapatybę.
Taigi akivaizdu, jog suprasti laisvę kaip paskatą daryti bet ką yra ydinga net žmogišku požiūriu. Būna pasirinkimų, kurie mus nutolina nuo mūsų pačių. Imant kraštutinius pavyzdžius, „laisvai“ nusprendęs vartoti narkotikus ar nusižudyti kerta šaką, ant kurios sėdi, ir atima iš savęs galimybę daryti tolesnius sprendimus, kurie vestų į laimę.
„Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti“, gieda psalmininkas (Ps 139, 1). Jei žmogaus širdies kūrėjas yra tas, kuris geriausiai ją pažįsta (žr. Jeremijo 17, 9-10), tada jo padedami mes galėsime daryti pasirinkimus, kurie mus ves į mūsų tikrąją tapatybę, vadinasi, ir į tikrąją laimę. Dievas mums padeda pirmiausia per savo Žodį, kuris mums nurodo teisingą veikimo būdą ir pasiekia kulminaciją jo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenime. Dievas mums padeda ir per vidinį savo Dvasios buvimą mumyse, Kristaus mirties ir prisikėlimo vaisių. Pasitikėdami Dievu ir siekdami eiti jo pėdomis, mes neatsisakome savo laisvės; mes pasinaudojame savo gebėjimu laisvai rinktis, kad taptume tikrai savimi santykyje su savo būties Šaltiniu. Mes kuriame erdvę pilnam žmogiškojo gyvenimo išsiskleidimui mumyse ir aplink mus.