Klausydamasis jaunų žmonių Taizé ir kitose vietovėse[1], kurių daugelis kasdienybėje susiduria su sunkia realybe, klausiu savęs, kaip jie randa jėgų eiti pirmyn. Šis klausimas tampa dar aktualesnis, kai jie gyvena karo zonose.

Iš kur kyla jų atsparumas ir atkaklumas iš pirmo žvilgsnio neįveikiamose situacijose? Klausydamasis supratau, kad pasitikėjimas Dievu leidžia tikintiesiems puoselėti viltį. O per Jėzaus Prisikėlimą auga žinojimas, kad mirtis neturės paskutinio žodžio.

Pasitikėjimas Prisikėlimu teikia viltį, kad gyvenimo nuovargis nėra galutinis taškas. Esame pašaukti kažkam daugiau. Šia viltimi su manimi norėjo pasidalinti jauni žmonės – viltimi, kuri pranoksta bet kokią viltį, nes ji kliaujasi naujo gyvenimo atsiradimu, kai viskas atrodo prarasta[2].

Marija giedojo savo šlovinimo ir vilties giesmėje: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 51-53). Taip, leiskime sau giedoti drauge su ja, meldžiantis, kad situacijos pasikeistų. Net, kai atrodo, jog Dievas tyli, staiga gali atsiverti[3] kelias.

Tuo pačiu, darykime ką galime, net jei tai atrodo menka, kad išreikštume solidarumą su mus supančiais nelaimių ištiktais žmonėmis, užkluptais karo ar priverstais palikti savo šalį. Argi ne tai leidžia mums puoselėti viltį, kai atrodo, kad jau nebėra jokios vilties?

Tolimesni apmąstymai daugiausia kyla iš pastarųjų metų susitikimų ir pokalbių su jaunais žmonėmis, gyvenančiais karo ar konfliktų zonose. Jaučiu dėkingumą tiems, kurie pasidalino savo patirtimi bei mintimis ir mūsų jauniausiems broliams, kurių išmintingi patarimai padėjo viską sudėlioti į vietas.

Drąsa puoselėti viltį

Kai trokštame pasitikėti Dievo meile, dažnai atrodo, kad tai, ką matome ir jaučiame aplink mus, prieštarauja šiai meilei. Esame įstrigę tarp to, kas jau duota ir to, kas dar laukia. Ši būsena ne visada yra labai patogi. Bet kai ji atsiveria išsipildymo vilčiai[4], kažkas mūsų viduje išsilaisvina.

Viltis reikalauja kantrybės. „Mes viliamės tuo, ko dar nematome“ (Rom 8, 25), – sako apaštalas Paulius. Atsigręžę į tai, kas išsipildys Dievo numatytu laiku, bet tuo pat metu jaučiantys „iš lauko kovas, iš vidaus baimę“ (Plg 2 Kor 7, 5), ar išdrįsime pasilikti šioje būsenoje, užuot nuo jos pabėgę?

„Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Abraomas, daugelio tikinčiųjų pirmtakas, laikėsi įsitvėręs Dievo pažado, nors tai atrodė visiškai nepagrįsta viltis. Jis ir jo žmona Sara gavo tai, kas jiems atrodė neįmanoma.

Kai jo šalis buvo siaubiama karo, o jos gyventojams grėsė tremtis, net būdamas kalėjime pranašas Jeremijas investavo į ateitį: nusipirko lauką, būdamas tikras, kad Dievas neapleis savo žmonių (Jer 32, 6-15).

Toks stulbinantis vilties gestas padaro tikėjimą tikresnį. Tai tvirtas pasitikėjimas tuo, kas dar nematoma ir netgi neapibrėžta. Kaip galime laikytis tokios vilties? Tai galiausiai iš naujo atveria džiaugsmo[5] šaltinį. Net sudėtingiausiose situacijose tai, ko niekada nesiryžome tikėtis, gali tapti tikrove.

Šiandien daugybė neįtikėtinų vilties[6] iniciatyvų atsiranda šalyse, kurias siaubia karas.

Klausytis vilties žmonių

Kad geriau suprastume ką reiškia viltis, turime klausytis žmonių, gyvenančių nelaimių ir smurto sūkuryje. Ar ne per jų balsus mus veda Dievas?

Kai su dviem broliais lankėmės Ukrainoje, vienas bažnyčios vadovų mums pasakė: „Malda atveria erdvę, kuri leidžia gyti“. Buvau giliai paliestas šių žodžių. Nuolat susidurdamas su savo tautos skausmu, jis mato, kad tikintieji savo vidiniame gyvenime gali išlikti atviri priimti tai, kas nauja.

Šis procesas neduoda greitų rezultatų, bet galbūt pasitelkus kitus būdus, atveria duris, vedančias į skausmo ir liūdesio įveikimą bei pažadina viltį, kad žmonija gali būti išgydyta. Malda teikia jėgų tvirtai išstovėti net sudėtingiausių situacijų[7] akivaizdoje. Ji sulaužo nusivylimo bangas, kai tamsa, rodos, viską apgaubia.

Palestinietė moteris, gyvenanti Prancūzijoje, kurios šeima yra Gazoje, mums rašė: „Meilė, kuri neša sužeistuosius, trapiuosius, duoda naujų jėgų. Tai man primena paralitiką[8] iš Evangelijos, kurį nešė jo draugai ir jų tikėjimas. Malda taip pat yra pasipriešinimo būdas ir man tai svarbu. Bet esu žmogus: kai sužinojau apie dviejų savo šeimos narių mirtį, mane persmelkė pyktis, aš šaukiau, aš verkiau... Kai susivokiau, žinojau, kad Dievas yra toje kančioje ir neviltyje, kad Dievas mus neša“.

Šią vasarą lankydamasi Taizé, ji sakė: „Kas rytą meldžiu rasti jėgų mylėti, o ne nekęsti“. Jos žodžiai yra lyg žiburys kelyje.

Jauna moteris iš Azijos, kurios šalyje siaubia karas, man sakė: „Mūsų tauta yra priblokšta, bet randa paguodą Evangelijoje. Kaip dažnai Dievo tauta turėjo bėgti? Visgi, bendruomenė buvo suburta nepaisant situacijos sudėtingumo. Dievas gali turėti mums didesnių planų, bet turime gyventi šia diena. Galėti gyventi dabartimi yra dovana ir ženklas, kad gyvenimą reikia gyventi pilnai. Maldoje slypi taikos šaltinis, kuris leidžia mums drąsinti vienas kitą, atrasti prasmę dalijantis, gyvenant solidarume“.

Iš Libano mane pasiekė šie žodžiai: „Mano mama yra vilties liudijimas. Nepaisant visko, ji visada išliko stipri. Dėl jos šiandien esu, kas esu. Ji mus išmokė tikėti Dievu ir melstis. Kiekvienas, kuris gyvena pasitikėjimu, atspindi pasitikėjimą, nes jis geria iš šaltinio ir gali tapti liudytoju“.

Kas yra vilties liudytojai, kuriuos kiekvienas galime atrasti ir išgirsti savo situacijose? Atverkime savo ausis, kad išgirstume, ką jie nori pasakyti.

Stengtis dėl vilties

Kaip mes reaguojame kuomet mūsų planai yra sugriaunami, o viltys sudaužomos? Jėzus mums duoda raktą kaip galime likti vilties žmonėmis. Alkanos minios akivaizdoje jis turėjo jiems „atjautos“, pažodžiui - „jo širdis buvo“[9] su jais. Ir jis rado kaip patenkinti jų poreikius.

Šis atsisakymas susitaikyti su nelaimėmis leidžia mumyse formuotis vilčiai. Tai yra priešingybė pasyviam laukimui, į tai įeina kova[10], nėra kito kelio. Netgi pats mūsų vilties troškimas gali vesti mus per slenkstį nuo to, kas įmanoma žmogiškai, iki to, kas įmanoma Dievui.

Viltis duota su Kristumi leidžia mums paragauti tai, kas pilnai išsipildys Dievo ateityje. Tai tarsi laivo inkaras[11]. Jis mus tvirtai laiko vietoje kol siaučia audra. Jis leidžia mums išgyventi mažus mūsų pasitikėjimo ženklus tame pašaukime kurį gavome ir mums patikėtuose žmonėse. Tai taip pat yra tarsi šalmas[12], saugantis mus nuo sunkumų, kurie gali mus užgriūti.

Taizé reguloje rašoma, kad neturime susitaikyti su „skandalu, kai krikščionys taip lengvai išpažinę meilę savo artimui, lieka susiskaldę“. Broliui Roger krikščionių vienybė[13] niekada nebuvo tikslas savaime, bet būdas kaip vesti taikos žmonijoje link[14].

Paprasti buksmedžių krūmynai aplink Taizé, nors ir dukart nusiaubti parazitų per paskutinius kelis metus, staiga vėl atgyja. Iš to, kas atrodė mirę, auga naujos šakelės ir pilka tampa žalia. Gamta kovoja už išlikimą, atkartodama ir drąsindama mūsų pačių kovą turėti viltį. Viltis dėl kūrinijos[15], ir geros Dievo kūrinijos teikiama viltis dera su viltimi dėl žmonijos[16].

Likti vilties žmonėmis

Viltis gali būti taip lengvai užgesinta kuomet susiduriame su situacijomis, kuriose tarpusavio supratimas neatrodo įmanomas. Kurdami įtarimų aplinką rizikuojame įpainioti kitus nepasitikėjimo tinkle.

Tai gali nutikti mūsų bendruomenėse, bažnyčiose ir šeimose, taip pat ir visuomenėse ir šalyse. Tokios dinamikos gali būti atviros ar užslėptos, bet jos visuomet traukia iš mūsų jėgas. Tačiau yra laikas kuomet susidūrę su neteisybe privalome atsižadėti pikto, kad žmonės netaptų kitų žmonių aukomis[17].

Kad liktume viltyje mums reikia vienas kito. Viltis klesti kuomet klausomės kitų poreikių. Galime matyti žmones, kurie net ir didžiausių iššūkių akivaizdoje renkasi gyventi, šypsotis ir aukoti mažiausius kasdienybės dalykus.

Viltis yra susijusi su tiesa[18] ir teisingumu. Ar taip yra, nes tai yra Dievo savybės? Argi mes to nematome Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime? Vilties puoselėjimui turime priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir matyti ją Dievo pažadų[19] šviesoje.

Jaunas žmogus gyvenantis konflikto zonoje man pasakojo: „Kavinėje skaičiau knygą kai aplink ėmė skraidyti raketos. Žmonės išbėgo laukan, bet aš nusprendžiau likti ir baigti skaityti knygą.“ Ieškoti slėptuvės taip pat būtų buvęs protingas sprendimas, bet dalinimasis šia istorija yra vilties protestas prieš karo neišvengiamybę.

Vienas iš mano brolių man pasakė: „Viltis yra provokuojanti, o dar labiau ji yra užkrečiama. Vilties priešingybė yra abejingumas ar atsitolinimas. Neseniai buvau savo šalyje, kurioje vyksta karas, mačiau liūdnus, nerimastingus, pavargusius žmonių veidus. Tad klausiau savęs: „Ką aš galiu padaryti?“ Ir man atėjo mintis - visuomet vairuodamas ir turėdamas pirmumo teisę sustosiu ir praleisiu kitą. Man tai užtruks 5 sekundes. Bet mačiau, kad šitas mažas veiksmas sukelia atsaką žmonių veiduose, taip bent šiek tiek palengvindamas mano brolių ir seserų skausmą.

Viskas mumyse priešinasi karui ir mirčiai… Viskas mumyse siekia gyvenimo ir grožio.“[20]

Velykų viltis

Kur aš esu šią akimirką? Prie kryžiaus Didįjį Penktadienį? Velykų Sekmadienio džiaugsme? Ar laukiu, nežinodamas kur pasisukti Didįjį Šeštadienį?

Kad ir kur stoviu, ar galiu matyti vilties kelią? Jis atsiveria prieš mane kai žiūriu į Jėzų, kuris atidavė savo gyvenimą iš meilės visiems, taip parodydamas meilę stipresnę už visą smurtą, neapykantą ir mirtį.

Viltis kliaujasi ne situacijos analize, bet mirgančia pasitikėjimo liepsna. Nors trapi, ši liepsna dega ir giliausią naktį, kaip degė ir Jėzaus draugams. Dauguma jų apleido jį jo didžiausios kovos metu. Jo meilė leido jiems grįžti.

Jei tik galėtume atpažinti Prisikėlusį Jėzų! Bet jo buvimas nepriklauso nuo mūsų atpažinimo. Mūsų neviltis kartais mus apakina kaip buvo apakinusi Mariją Magdalietę. Prisikėlęs Jėzus paklausė Mariją „Ko verki?“ ir „Ko ieškai?“ (Jn 20, 15). Antrasis klausimas atkartoja jo pirmus žodžius Evangelijoje pagal Joną „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38). Po to, kai jis įžengė į giliausią žmogaus sielvartą ir mirtį, prasmės ieškojimas virsta buvimo troškimu[21].

Prisikėlęs iš mirties, gyvas Dieve, Jėzus traukia mus prie savęs[22]. Sutikęs mus mūsų vidinėje būtyje, ar ji būtų pripildyta liūdesio ar džiaugsmo, prisikėlęs Jėzus atveria mums savo santykį su Tėvu ir bendrystę su vienas kitu Šventojoje Dvasioje. Mes nebesame įkalinti savo vargų - galimas naujas gyvenimas.

Paulius rašo: „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Rom 5, 5). Gyvenkime iš tos meilės. Tegu mus visad veda Šventoji Dvasia!

Vilties piligrimai, taikos piligrimai

Tikėjimas prisikėlimu įgalino daug žmonių kibtis į viltį kai aplink neramu. Tai yra šaltinis kuris mus veda toliau nei mūsų pačių ribos, kad leistume savo širdžiai eiti prie kitų ir veikti.

Tikėti Jėzaus prisikėlimu reikia daug drąsos. Tai reiškia siekti nebūti paralyžiuotam mirties buvimo ir naikinimo vykstančio aplink mus šiandien.

Iš situacijų, kurios atrodo beviltiškos, Dievas gali sukurti kažką naujo. Dievas gali gyvenimą sukurti iš mirties, ir netgi susitaikymą iš konflikto.

Moterys, Jėzaus draugės, anksti Velykų rytą ėjo prie jo kapo klausdamos „Kas mums nuritins akmenį?“ (Mk 16, 3). Kas yra tie akmenys mūsų gyvenime, kuriuos turime prašyti Dievo nuritinti, kad mumyse galėtų gimti naujas gyvenimas?

Tas naujas gyvenimas padeda mums atsistoti, veda mus į kelionę kartu su kitais. Mes tampame piligrimais vilties, kurią nešiojamės savyje. Ar tai nėra ir viltis taikai? Juk „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Ar išgirsime jį mums sakant: “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę[23]. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27-28).

Kaip vilties piligrimai[24], mes suprantame, kad nėra tikros taikos be tikro teisingumo[25]. Taika, kurią mes nešamės su savimi, kuri kyla iš vilties, iš kurios gyvename, padaro mus laisvus viduje. Tai leidžia mums mylėti gyvenimą ir nesitaikstyti su neteisingumu, kai mes atkakliai veikiame išjudinti Šventosios Dvasios.

Vieną dieną galbūt melsimės Zacharijo giesmę. Garbaus amžiaus vyras okupuotoje šalyje džiaugėsi netikėtu gimimu ir šventė „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius nukreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78-79).

Ar mes pasiruošę patikėti viltimi nematant vilties?

Prisikėlęs Kristau, Šventosios Dvasios buvimu tu išliejai Dievo meilę į mūsų širdis ir įgalinai mus viltis, kai nematome vilties. Ir iš mūsų vidaus po truputį iškyla raminanti taika. Šloviname tave!

[1]  2024 m. gegužę kartu su dviem broliais keliavome kaip piligrimai po karo niokojamą Ukrainą. Vasarą Taizé priėmėme daug jaunų žmonių iš Mianmaro, Nikaragvos ir Ukrainos. Rudenį nuotoliu bendravau su jaunais žmonėmis iš šių šalių, taip pat ir iš Betliejaus ir Libano, o keturi broliai išvyko į Ukrainą, lankydami šalį nuo rytų į vakarus.

[2]  „Negali būti vilties be ankstesnės visiško horizonto nebuvimo patirties, kuri yra tarsi naktis vidury dienos ir priverčia tiek žmones, tiek tautas atsikratyti savo iliuzijų.“ Corine Pelluchon, L’espérance, ou la traversée de l’impossible (Éditions Payot & Rivages, Paryžius, 2023), p. 8.

[3]  „Viltis yra žmogaus atsakas į Dievo tylą.“ Jacques Ellul, cituojama Anne Lécu www.revue-etudes.com/article/esperer/24779

[4]  Gustavo Gutiérrez komentare apie Įstatymo knygą (Įst. 4,31) rašo: „Dievas nepamirš sandoros; ištikimybė pirmiausia yra atmintis. Būti ištikimam – tai prisiminti, nepamiršti savo įsipareigojimų, jausti tradicijos svarbą. Ištikimybė sandorai reikalauja prisiminti jos šaltinius ir įsakymus(...) Tačiau tikra ištikimybė reiškia daugiau nei tai; ji taip pat reikalauja, ir tai nėra savaime aišku, perspektyvos į ateitį. Turėti atmintį nereiškia likti įstrigus praeityje. Praeities prisiminimas yra svarbus, tačiau jis svarbus, nes padeda mums viltis rytojumi (...). Ištikimybė neapsiriboja vien tik įprastais keliais, bet reikalauja nuolatinio jų atnaujinimo ir naujų idėjų kūrimo.; ji veda mus – ji turėtų vesti mus – kurti, keisti, įgyvendinti naujus projektus“ (Gustavo Gutiérrez, El Dios de la vida, Ediciones Sígueme, Salamanca, 1992, p. 82-83).

[5]  Mano pokalbių su jaunais žmonėmis, gyvenančiais karo sąlygomis metu, daugelis jų akcentavo dainavimo svarbą kaip džiaugsmo ir stiprybės šaltinį. Šis laiškas bus paskelbtas per 2024-2025 metų Europos susitikimą Taline. Nepamirškime „Dainuojančios revoliucijos“, kuri labai prisidėjo prie taikaus Estijos nepriklausomybės atgavimo 1991 metais. Žmonės išėjo į gatves dainuodami, kad stotų akis į akį su jiems kylančiu pavojumi.

[6]  Vienas žmogus, kurį mūsų brolis sutiko piligrimystės metu, jam pasakė: „Mano viduje gyvena kūrybingas pyktis.“ Būtent ši jėga skatina ją bent mažais žingsniais siekti pokyčių dabartinėje situacijoje.

[7]  „Iš “starets” [Siluano] jis [Sofronijus Sacharovas] išmoko daug to, kas tapo esminiais jo dvasinio gyvenimo pagrindais. Išsiskiria dvi svarbios pamokos: kaip išgyventi apleistumo jausmą, kai maldoje vietoj Dievo patiriama vieniša tuštuma, ir kaip įveikti sielvartą, lydintį intensyvią maldą už kenčiančią pasaulį. Pirmasis aspektas įgavo prasmę per Dievo apleistumo sąvoką, kurią vėliau Sacharovas išplėtojo giliau, antrasis – per maldą Siluanui apreikštą ir jo mokiniui perduotą įsakymą: „Laikyk savo protą pragare ir neprarask vilties!“ Norman Russell, Theosis and Religion (Cambridge University Press 2024), p. 169.

[8]  Žr. Mk 2,1-12. Atkreipkite dėmesį į stiprią vyro draugų viltį, jie įveikia visas kliūtis – išardo namo stogą, siekdami padėti jam ir atvesti jį pas Jėzų.

[9]  Graikiškas veiksmažodis σπλαγχνίζομαι (splanchnizomai) yra labai stiprus emociškai. Jis reiškia šiltą, užjaučiantį atsaką į poreikį. Išversti šį žodį sudėtinga: „gailestis“, „užuojauta“, „atjauta“ iš dalies perteikia jo prasmę. Tačiau frazė „jo širdis buvo su jais“ galbūt tiksliau išreiškia gilų ir spontanišką jausmą, kurį šis veiksmažodis nurodo. Mato evangelijoje (plg. Mt 14, 14; 15, 32; 18, 27; 20, 34) šis veiksmažodis nėra vien jausmo ar emocijos aprašymas – jis taip pat nurodo praktinį atsaką, kuris atliepia poreikį. Šiuo atveju Jėzus gydo ligonius, o vėliau pamaitina minią. Emocija virsta rūpesčiu ir veiksminga pagalba. Šis veiksmažodis tarsi sutalpina Evangeliją į vieną žodį.

[10]  Plg. 1 Tim 4,10 „Mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.“

[11]  Plg. Žyd 6,19

[12]  Plg. 1 Tes 5,8

[13]  Sinodas apie sinodalumą leido Katalikų Bažnyčiai pripažinti ir įvertinti jau esamą įvairovę viduje. Delegatų iš kitų Bažnyčių vaidmuo šiame Sinode buvo svarbus. Ar tai neduoda naujos vilties ekumeninei misijai, siekiant vienybės tarp visų, kurie myli Kristų?

[14]  Taizé buvo įkurta karo metu. „Bendrystės parabolė“, kurią stengiamės gyventi kaip skirtingų Bažnyčių, šalių, kultūrų ir amžių broliai, reikalauja nuolatinio rūpesčio, kad taptume vilties ženklu žmonių šeimos susiskaldymuose.

[15]  Plg. Rom 8, 21-23

[16]  Susidūrę su klimato kaitos iššūkiu ir biologinės įvairovės nykimu, kaip galime gilinti rūpestį mūsų bendrais namais, kuriuose viskas yra tarpusavyje susiję?

[17]  Mes, Taizé bendruomenėje, ir toliau einame tiesos paieškų keliu, susidūrę su kaltinimais dėl išnaudojimo ir užpuolimų, pateiktais kai kuriems broliams. Žmonių, kurie kentėjo ir išdrįso kalbėti drąsa skatina mus siekti dar daugiau išmokti iš jų. Jie dažnai vėl ir vėl ieško naujos vilties ir gyvenimo. Jie skatina mus daryti viską, kas įmanoma (žr. www.taize.fr/protection), kad susitikimai Taizé ir kitur būtų saugūs visiems ir kad sąmoningumas šių problemų atžvilgiu didėtų. Mes taip pat esame dėkingi Pripažinimo ir atstatymo komisijai (žr. www.reconnaissancereparation.org), už nukentėjusiųjų išklausymą ir tarpininkavimą.

[18]  „Tikiu, kad viltis yra susijusi su tiesa. Kol nesusitaikiau su mirties perspektyva, negalėjau tikėti viltimi. Tai galioja visoms situacijoms. Kaip krikščionys, turime tendenciją pabėgti nuo situacijų, kurios mus veda į neviltį – politiniu, ekologiniu, žmogišku požiūriu... Normalu, kad jos mus šokiruoja, tačiau man atrodo, kad viltis skatina mus stovėti būtent ten, realybėje su šiomis situacijomis, žiūrėti į jas tiesos akimis. Georges Bernanos daug kalba apie viltį kaip herojinę dorybę. Tai dorybė, kuri verčia mus veikti, o ne bėgti, kovoti už tai, ką žinome ar tikime esant gera. Viltis veda mus į Dievo pažadą.“ Clémence Pasquier, interviu su Clémence Houdaille, La Croix 2024 11 10..

[19]  Kikujų (Gĩkũyũ) kalboje vienas iš Dievo bruožų yra tas, kad Dievas yra „vertas vilties“ – „Mwihokeku“: Dievas, į kurį galime sudėti savo viltį. Mwĩhoko – viltis; Wĩhokeku – vilties vertumas; Mwĩhokeku – vertas vilties, pvz., Ngai nĩ mwĩhokeku | Dievas yra vertas vilties.

[20] „Jei viltis reiškia dabartinių pavojų įvertinimą, ji taip pat moko mus gyventi dabartyje ir tikėti ateitimi, neapsistojant ties praeitimi ir atsisakant visų nuoskaudų. Galiausiai, tai yra tai, ko mūsų siela alksta, ir vilties nebuvimas daro mus nusivylusius ar net smurtaujančius. Kaip meilė Giesmių giesmės knygoje, viltis sugrąžina gyvybę kūnui, kurį troškimas buvo apleidęs.“ Corine Pelluchon knygoje L’espérance, ou la traversée de l’impossible (Éditions Payot & Rivages, Paryžius, 2023), p. 13-14.

[21] „Būtent tas asmuo ant kryžiaus, kuris kenčia kaip mes, kuris tapo niekuo, apšviečia mūsų tragišką žmogiškąją egzistenciją... Mes nežiūrime į Jėzų kaip į paprastą siektiną pavyzdį, ir neturėtume jo idealizuoti. Mes matome Jėzų kaip Dievą, kuris priima žmogiškąją formą ir kenčia bei verkia su mumis.“ Kwok Pui Lan, teologė iš Honkongo, “God Weeps with Our Pain,” knygoje New Eyes for Reading: Biblical and Theological Reflections by Women from the Third World, red. John S. Pobee ir Barbel von Wartenberg-Potter (Meyer Stone Books, Bloomington, IN, 1987), p. 92.

[22]  Plg. Jn 12, 32

[23]  „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Brandaus žmogaus bruožas – nebūti lengvai paveikiamam pasaulio dalykų, baimės, įtarumo, teroro sukrėtimų, liūdesio, o tvirtai stovėti tikėjimo ramybėje, tarsi stovint ant saugios ir tvirtos pakrantės, priešais grėsmingą tvaną ir pasaulio audras. Būtent šį tvirtumą Kristus įdiegė krikščionių širdyse, suteikdamas jiems vidinę ramybę, kuri ateina tiems, kurie išgyveno išbandymus.“ Ambrozijus Milanietis, III traktatas, Apie Jokūbą ir palaimintąjį gyvenimą 6, 28, cituojama knygoje Soyons l’âme du monde“(Les Presses de Taizé, 1998 ir 2025) p. 109.

[24]  Žr. www.taize.fr/pilgrims-of-peace

[25]  Zie Psalm 85:11 Trouw en waarheid omhelzen elkaar, recht en vrede begroeten elkaar met een kus.