Susidūrus su gyvybės stebuklu ir matant savo „rūpestingai sudėtus“ kūnus (Ps 139) daugeliui žmonių nekyla abejonių dėl to, jog žmogui gyvybę įkvėpė Dieviškoji kibirkštis. Stebina tai, kad šių dienų protas, kuris yra taip aiškiai orientuotas į mokslą, atranda tą pačią tiesą, apie kurią byloja šv. Rašto išmintis. Iš tikrųjų šv. Rašte sakoma, jog Dievas įkvepia žmogui gyvybės alsavimą, o šiame gyvybės alsavime Dievas gali būti mumyse (žr. Pr 2). Alsavimas ir Dvasia yra tas pats žodis Senojo Testamento hebrajų kalba.
Tikintieji trokšta Dievo buvimo juose per šv. Dvasią, kuri „liudija mūsų dvasiai“ (Rom 8, 16), ir tokiu būdu, mes „susijungiame su Viešpačiu, tapdami viena dvasia su juo“ (1 Kor 6, 17).
Jei Dievas yra mumyse ir, regis, viską jau gavome, tai kokia tada prasmė tikėti?
Per paskutinįjį Europos jaunimo susitikimą Briuselyje kardinolas Danneelsas į dalyvius kreipėsi šiais žodžiais: „Dėkoju Dievui, nes šalia „Atomium“ centro, kuris simbolizuoja kruopščiausius mokslinius materijos tyrinėjimus, kiekvieną vakarą susirenka 40 tūkstančių jaunuolių tirti Dievo kelių. Tylos metu viduryje pamaldų šv. Dvasia mumyse atveria įdubą – tarytum mažas ėdžias, paruoštas kūdikėlio Jėzaus gimimui“.
Šias įdubas labai lengva pripildyti apgaulingais poreikiais. Būtent dėl to ir reikalingas tikėjimas, kuris šalina kliūtis sielos troškimams. Tikėjimas yra ilgėjimasis, jis „laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Ir tokiu būdu mūsų siela mokosi trokšti. Šv. Augustinas sakė: „Leisdamas savęs ilgėtis, Dievas gilina mūsų troškimą, leisdamas savęs trokšti, Dievas gilina mūsų sielą; o gilindamas sielą, ją paruošia priimti Dievą” (1 Jono komentaras 4, 6).
Dievo artumas mumyse yra taip pat ir pašaukimas. Dievas mus kviečia ne tik jį priimti, bet ir „būti panašiais į jį“ (1 Jn 3, 2). Jau II a. šv. Irenėjus iš Liòno sakė: „Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievo Sūnumi“ (Adversus haereses, III, 10, 2). Per Sūnų Dvasiai paruošta gyventi kiekviename žmoguje: „Dvasia taip pat nusileido ant Dievo Sūnaus, kuris tapo žmogaus Sūnumi, tokiu būdu apsigyvendama visoje žmonijoje ir radusi ramybę tarp žmonių“ (III, 17, 1). Tikėjimas yra aktyvus mūsų troškimo dalyvavimas atsimainyme. Tai troškimas būti sūnumi Sūnuje ir aktyviai dalyvauti Dievo darbuose.