Brolio Roger asmeninė kelionė prasideda nuo vidinio susitaikymo. Jėzus skelbė ir savo gyvenimu tvirtino, jog Dievas myli visus be išimties. Žinodamas, kad Jėzus savo mokiniams patikėjo misiją liudyti jo meilę ir, kad metams bėgant mokinių bendruomenė susiskaldė į priešiškas ar abejingas viena kitai grupes, dar būdamas labai jaunas, brolis Roger svarstė, ką galima būtų padaryti, kad bendruomenės gyvenimas atspindėtų šią misiją. Jis suprato, jog tiek teologinių, tiek kitokio pobūdžio problemų, sąlygojančių Kristaus Kūno, Bažnyčios suskaldymą, izoliuotai spręsti negalime. Taip pat, matydamas neatidėliotiną būtinybę skleisti Evangelijos naujieną, brolis Roger nenorėjo pasilikti nuošalyje. Jis manė, jog reikia kiekvienam pradėti nuo savęs, reikia plėsti savo akiratį Bažnyčios atžvilgiu save atveriant tikėjimo, vilties ir meilės dovanoms, kuriomis dalinasi ir kitų tradicijų krikščionys.
Brolio Roger požiūris atskleidė kitokią Bažnyčios viziją nei įprasta. Mes esame linkę žvelgti į krikščioniškąjį reljefą kaip į greta egzistuojančių konfesijų, teigiančių esant tikrosiomis Kristaus įpėdinėmis, visumą. Tačiau toks žmogaus požiūris yra apgaulingas. Žvelgiant Dievo akimis Bažnyčia gali būti tik viena. Svarbu ne konkurencija, o bendrystė. Gyvenimas bendrystėje su Dievu veda prie bendrystės vienas su kitu: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“, sako mums Jėzus (Jono 13, 35).
Taigi, užuot žvelgę į Bažnyčią kaip į tradicijų, neturinčių jokių tarpusavio ryšių, pliuralumo pasireiškimą, turime keisti savo požiūrį, kad pamatytume, jog Bažnyčia yra auganti vienovės realybė (žr. Efeziečiams 4, 15-16). Jei kiekviena Kristaus tautos dalis galėtų patobulinti kai kuriuos tikėjimo Slėpinio aspektus, ar galėtumėme judėti link matomos vienybės nekreipdami dėmesio į kitų dvasinių šeimų dovanas? Kvietime taikytis brolis Aloisas kalba apie tradicinių bažnyčių ilgus šimtmečius puoselėtas dovanas. Stengdamiesi jas atrasi ir pagilinti mes ruošiamės suartėjimui, kuris padės Bažnyčiai tapti skaidresne Evangelijai, kurią reikia perduoti.
Gimęs protestantiškoje šeimoje, brolis Roger buvo pašauktas peržengti XVI a. susiskaldymus ir naujai atrasti didžiąją katalikiškąją tradiciją. Jis taip pat daug dėmesio skyrė Rytų Bažnyčios tikėjimo dovanoms. Tačiau jis niekuomet nesiekė nutraukti ryšių nei su viena iš jų, taip pat nenorėjo būti laikomas išsižadėjimo simboliu tiems, kurie jam perdavė tikėjimą. Bet kokia mintis, susijusi su „atsivertimu“ ar konfesijų pakeitimu, jam buvo visiškai svetima. Broliui Roger visuomet patiko šie Jėzaus žodžiai: „Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mato 5, 17), todėl tokį įvykdymą jis bandė priartinti tiek savo asmeniniame, tiek įkurtos bendruomenės gyvenime.
Širdyje įsišaknijęs susitaikinimas, žinoma, neturi likti vien tik vidine tikrove. Jei Kristaus Bažnyčia negrįš prie regimos vienovės, tai kaip ji galės atverti taikos kelią nuolat konfliktų ir nesutarimų draskomam pasauliui? Savo ruožtu brolis Roger buvo įsitikinęs, kad tokia vienovė bus sunkiai pasiekiama vien tik teologinių ar diplomatinių susitarimų pagrindu. Visų pirma, būtina remtis malda. Kvietime taikytis brolis Aloisas ragina visus krikščionis dalyvauti susitaikinimo vigilėje, rengiamoje vieną kartą per mėnesį ar per tris mėnesius. Tuo jis nori pabrėžti, jog mus vienija Kristus, kviesdamas mus bendrystei su juo, jo Tėvu ir Šventąja Dvasia (žr. 1 Jono 1, 3; Jono 14, 23). Tik tokia bendrystė yra pajėgi prieštaravimų draskomam pasauliui pasiūlyti ilgalaikio susitaikinimo pažadą.