Ar turime apgailėti savo nuodėmes?
Apaštalas Petras supratęs, ką padarė išsižadėdamas Kristaus, „graudžiai pravirko“ (Mt 26, 75). Po kelių savaičių, Sekminių dieną, jis priminė Jeruzalės gyventojams, kaip nedovanotina buvo nubausti mirtimi niekuo nenusikaltusį Jėzų. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdis, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Gailestis kimba prie klaidų tarsi šešėlis, kurio sunku atsikratyti.
Gailestis yra dviprasmis. Jis gali įstumti mus į neviltį arba vesti į atgailą. Nusivylęs savimi, Petras galėjo nusiminti. Yra „pasaulio liūdesys, kuris veda į mirtį“. Bet Kristaus meilės prisiminimas Petro ašaras paverčia „liūdesiu pagal Dievo valią, kuris atveda į išgelbėjimą“ (2 Kor 7, 10). Gailestis jam buvo tarpinė pakopa, siauri vartai, vedantys į gyvenimą. Liūdesys, kuris veda į mirtį, priešingai, yra apmaudus gailėjimasis kieno nors, kas pasikliauja vien savo jėgomis. Kai jėgos pasirodo nepakankamos, jis ar ji ima niekinti save ar net nekęsti savęs.
Ko gero neįmanoma atgailauti be gailesčio. Bet skirtumas tarp jų didžiulis. Atgaila – Dievo dovana, neregima Šventosios Dvasios veikla, kuri žmogų traukia prie Dievo. Kad apgailėčiau savo klaidas, man nereikia Dievo, galiu tai padaryti pats. Gailestis sutelkia mūsų dėmesį į save. Bet kai atgailauju, atsigręžiu į Dievą, užmiršdamas save ir atsiduodamas jam. Gailestis neatitaiso klaidos, bet Dievas, kai ateinu pas jį atgailaudamas, „išsklaido mano nuodėmes kaip miglą“ (Iz 44, 22).
„Nusidėti“ reiškia „nepataikyti į tikslą“. Kadangi Dievas mus sukūrė gyventi bendrystėje su juo, nuodėmė yra atsiskyrimas nuo Dievo. Gailestis niekad neišvaduos mūsų nuo šio nutolimo nuo Dievo. Netgi, jei užsisklendžiame savyje, gali dar labiau tolinti nuo jo ir taip sunkinti nuodėmę! Pasak kiek mįslingų Jėzaus žodžių, nuodėmė yra tai, „kad [pasaulis] netiki manimi“ (Jn 16, 8). Nuodėmės šaknis, iš esmės vienintelė nuodėmė – tai pasitikėjimo stoka, neatsivėrimas Kristaus meilei.
Vieną dieną pas Jėzų atėjo moteris. Ji verkė ir ašaromis plovė jo kojas. Kitiems piktinantis, Kristus ją suprato ir ja žavėjosi. Ta moteris gailėjosi dėl savo klaidų, bet jos gailestis nebuvo kartus, neparalyžiavo jos. Ji pasitikėjo ir pamiršo save. Ir Jėzus pasakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47). Pagal šiuos žodžius jai nieko nebereikėjo gailėtis. Kas galėtų gailėtis labai pamilęs? Dievo malone mūsų nuodėmės gali mus paskatinti labiau mylėti. Ir tada gailestis turi užleisti vietą dėkingumui: „Visuomet ir už viską dėkokite“ (Ef 5, 20).
Kas yra gimtoji nuodėmė?
Nuo pat gyvybės atsiradimo yra mirties mįslė. Gyvūnijos pasaulyje mirtis gal ir atrodo natūrali, bet žmonėms ji visada buvo klausimas. Kodėl tie, kuriuos mylime, išeina amžiams? Norime laimingai gyventi ir kad laimė ūmai nesibaigtų. Dėl to nuo laikų pradžios laimingo gyvenimo troškimas iškėlė daug „aukso amžiaus“ vaizdavimų, kai „viskas dar buvo gerai“. Pasakojimuose apie jį stengiamasi paaiškinti, kaip pasaulyje atsirado mirtis.
Biblija semiasi iš šių tradicijų. Pradžios knyga prasideda pradinio sukūrimo gerumo pašlovinimu (1 ir 2 skyriai). Paskui gyvenimo bėdos (ypač mirtis ir brolžudiškas smurtas) susiejamos su pradžioje padarytomis klaidomis (3 ir 4 skyriai). Bet Biblijos pasakojime krenta į akis tai, kad šios pradinės nuodėmės sutampa su mūsų pačių nuodėmėmis: atsisakymas pasitikėti Dievu, tik dalies tiesos sakymas norint pasiteisinti, savo kalčių perkėlimas kitiems, atsakomybės už savo veiksmus vengimas. Pradžios knyga kiekvienam skaitytojui palieka laisvę atsakyti į klausimą, kodėl egzistuoja blogis. Mes esame Adomas ar Ieva, Kainas ir Abelis.
Naujajame Testamente gimtoji nuodėmė tampa konkretesne sąvoka. Apaštalui Pauliui Adomas simbolizuoja žmonių giminės vienybę, o Adomo klaida reiškia, kad dėl nuodėmės nėra skirtumo tarp žmonių: „Visi yra nuodėmės pavergti, kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 9-10). Bet Paulius Adomu domisi tiek, kiek tai leidžia jam kalbėti apie Kristaus veikimą, kuris yra toks pat universalus, gal net labiau, kaip nuodėmės plitimas: „Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei“ (Rom 5, 15).
Taigi kalbėti apie gimtąją nuodėmę – tai būdas sakyti, kad išgelbėjimas yra pirmiausia universalus, o ne individualus. Kristus atėjo ne ištraukti kelių individų iš blogo pasaulio, bet išgelbėti žmoniją. Visi yra nusidėjėliai, tuščiomis rankomis prieš Dievą. Bet Dievas siūlo savo meilės dovaną visiems. „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19). Tai, ką padarė Kristus, „visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18). Niekas savo jėgomis negali išvengti aklaviečių, kurios yra bendras visų žmonių likimas. Bet per Kristų žmonija yra išgelbėta, ir kiekvienas nuo šiol gali priimti šį išgelbėjimą.
Jėzus savaip nurodė gimtąją nuodėmę: „Iš žmogaus širdies išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės...“ (Mk 7, 21). Ir vis dėlto jis labai nesmerkia – jis atjaučia. Kai suvokiame, kad kiekvienas žmogus patiria nuodėmės sopulį, ko gero irgi tampame gailestingesni. Eidami Jėzaus pėdomis, esame kviečiami veikiau gydyti negu be gailesčio demaskuoti. Tai nereiškia nuolaidžiauti blogiui, bet žinoti, kad nėra nuodėmės, kurios Kristus nebūtų atėjęs nuimti atiduodamas gyvybę ant kryžiaus.
Laiškas iš Taizé: 2003/5