Prieš trisdešimt metų brolis Roger su broliais ir jaunuoliais iš įvairių žemynų viešėjo Kalkutoje, gyveno neturtingųjų kvartale ir dalyvavo Motinos Teresės darbe su pamestais vaikais ir mirštančiaisiais. Apie tai jis papasakojo Laiške Dievo tautai, išleistame prieš jaunimo susitikimą Paryžiaus katedroje. Su Motina Terese jis parašė daug kreipimųsi ir tris knygas.Ši viešnagė 1976 m. tapo ilgalaikių mūsų bendruomenės santykių su Indijos krikščionimis sėkla. Šios draugystės etapus ženklino apsilankymai visoje šalyje, du kelių žemynų jaunimo susitikimai Madrase bei nuolat atvažiuojantys į Taizé jauni indai. Kalkuta mums ir toliau priminė žmonių vargus bei veidus tų, kurie atiduoda gyvenimą patiems neturtingiausiems ir dalijasi su jais šviesa.Taigi pamaniau, kad svarbu grįžti į Kalkutą ir ten surengti susitikimą. Į jį 2006 m. spalio 5-9 d. susirinko 6000 jaunuolių, daugiausia azijiečių. „Pasitikėjimo piligrimystei“ reikėjo suteikti naują matmen – keliauti su Azijos jaunimu jų pačių žemyne, būti pasirengus juos išklausyti, palaikyti jų viltį. Laiškas iš Kalkutos buvo parašytas tuoj po šio susitikimo, kad būtų galima jį paskelbti per Europos jaunimo susitikimą Zagrebe.
Tęsdami „pasitikėjimo žemėje piligrimystę“, kuri suburia daugelio šalių jaunimą, mes vis giliau suprantame šią tiesą: visi žmonės sudaro vieną šeimą ir Dievas gyvena kiekviename žmoguje be išimties.
Indijoje, kaip ir kitur Azijoje, mes atradome, kad toks natūralus dėmesys Dievo buvimui visoje kūrinijoje lemia pagarbą kitam žmogui ir dalykams, kurie jam yra šventi. Šiandieninėje visuomenėje ypač svarbu atgaivinti šį dėmesį Dievui ir pagarbą žmogui.
Dievui kiekvienas žmogus yra šventas. Kristus ištiesė rankas ant kryžiaus tam, kad surinktų visą žmoniją Dievuje. Jei jis siunčia mus skleisti Dievo meilę iki žemės pakraščių, tai pirmiausia – per gyvybės dialogą. Jis niekad nereikalauja iš mūsų, kad jėga varžytumės su tais, kurie jo nepažįsta.
Tiek daug jaunuolių visame pasaulyje pasirengę realizuoti žmonijos kaip šeimos vienybę. Jiems neduoda ramybės klausimas: kaip pasipriešinti prievartai, diskriminacijai, kaip įveikti neapykantos arba abejingumo sienas? Šios sienos stūkso ne tik tarp tautų ir žemynų, bet taip pat visai šalia kiekvieno iš mūsų, ir net žmogaus širdyje. Taigi mums reikia rinktis: pasirinkti mylėti, pasirinkti viltį.
Didžiulės mūsų visuomenių problemos gali skatinti pesimistines nuotaikas. Pasirinkdami mylėti, atrandame laisvės erdvę kurti ateitį sau patiems ir tiems, kurie mums patikėti.
Nepaisydamas mūsų skurdžių išgalių Dievas mus kviečia kurti kartu su juo – net tada, kai aplinkybės nėra palankios. Eidami kito link – kartais tuščiomis rankomis, – klausydamiesi ir stengdamiesi suprasti, galime pakeisti net kebliausią situaciją.
Dievas mūsų laukia pas tuos, kurie yra neturtingesni už mus. „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ [I].
Šiaurėje, kaip ir Pietuose, didžiulė nelygybė palaiko ateities baimę. Tačiau atsiranda žmonių, kurie drąsiai skiria jėgas neteisingoms struktūroms keisti.
Susimąstykime visi apie savo gyvenimo būdą. Supaprastinkime gyvenimą. Ir rasime paslaugumo nuostatą ir širdies atvirumą kitiems.
Šiandien yra daug dalijimosi iniciatyvų, prieinamų kiekvienam. Išradingesnės ir teisingesnės prekybos formos arba mikrokreditas parodė, kad ekonominis augimas ir solidarumas su neturtingiausiais nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad dalis jų pinigų padėtų užtikrinti didesnį teisingumą.
Siekdami, kad mūsų visuomenės įgautų žmoniškesnį veidą, turime dovanoti savo laiko. Kiekvienas gali stengtis išklausyti ir paremti nors vieną žmogų: apleistą vaiką, vilties netekusį jauną bedarbį, nelaimėlį ar senelį.
Pasirinkt mylėti, pasirinkti viltį. Ištvermingai eidami šiuo keliu su nuostaba atrasime, kad Dievas kiekvieną iš mūsų pasirinko dar prieš visus mūsų žygius: „Nebijok, nes aš pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Aš esu tavo Dievas, tu man brangus, vertingas ir mylimas“ [II].
Melsdamiesi prieš geranoriškas Dievo akis pastatome save ir tuos, kurie mums patikėti. Jis mus priima tokius, kokie esame, su tuo, kas yra gerai, bet taip pat su mūsų vidiniais prieštaravimais ir netgi klaidomis. Evangelija mums užtikrina: mūsų trapumas gali tapti durimis, per kurias Šventoji Dvasia įžengia į mūsų gyvenimą.
Prieš trisdešimt metų brolis Roger Kalkutoje rašė: „Malda tau yra šaltinis, kad mylėtum. Visiškai nesavanaudiškai atsiduok kūnu ir dvasia. Kasdien ištirk kelis Rašto žodžius, kad stotum veidu ne į save, o į kitą – Prisikėlusįjį. Leisk tyliai tavyje gimti gyvam Kristaus žodžiui, kad tuoj pat jį įgyvendintum“.
O palikdamas Kalkutą jis pridūrė:
„Mes išvykstame giliuose varguose atradę nuostabų tautos gyvybingumą ir sutikę kitos ateities visiems liudytojus. Kad prisidėtų prie šios ateities, Dievo tauta turi jai vienai būdingą galimybę: pasklidusi po visą žemę, žmonijoje ji gali kurti dalijimosi parabolę. Ši parabolė turės pakankamai jėgos pasklisti tiek, kad išjudintų labiausiai sustingusias struktūras ir sukurtų žmonijoje bendrystę“ [III].
Šis brolio Roger kvietimas šiandien iš naujo tampa aktualus. Išsibarstę po visą pasaulį, krikščionys gali palaikyti viltį visiems, keisdami jų gyvenimus šia stebinančia žinia: po Kristaus prisikėlimo mūsų žmonija nebėra suskaldyta.
Kaip būti meilės Dievo liudytojais žemėje, jei leidžiame išlikti pertvaroms tarp krikščionių? Išdrįskime eiti matomos vienybės link! Kai drauge atsigręžiame į Kristų, kai susirenkame į bendrą maldą, Šventoji Dvasia jau mus vienija. Nuolankiai maldoje mes be paliovos mokomės priklausyti vieni kitiems. Ar turėsime drąsos veikdami visuomet atsižvelgti ir į kitus?
Kuo arčiau einame prie Kristaus ir jo Evangelijos, tuo labiau artėjame vieni prie kitų.
Tarpusavio priėmimas – tai lyg keitimasis dovanomis. Šiandien reikia šių dovanų visumos, kad taptų girdimas Evangelijos balsas. Tie, kurie turi pasitikėjimą Kristumi, kviečiami atverti savo vienybę visiems. Ir Dievo šlovinimo salvės išsiverš.
Taip tampa tikrove gražusis Evangelijos palyginimas: mažiausias garstyčios grūdelis virsta didžiausiu sodo medžiu, kad net padangių sparnuočiai atskrenda sukti jame lizdų [IV]. Įsišakniję Kristuje mes randame gebėjimą būti atvirais visiems, taip pat tiems, kurie negali jį tikėti ar yra jam abejingi. Kristus yra tapo visų tarnu, jis nieko nežemina.
Šiandien labiau nei bet kada turime galimybes gyventi bendryste nepaisydami tautas skiriančių sienų. Dievas mums teikia savo dvelksmą, savo Dvasią. Ir mes jį meldžiame: „Kreipk mūsų žingsnius ramybės keliu“ [V].
1 Savo tarnystės pradžioje popiežius Benediktas XVI rašė: „Visi žmonės priklauso vienai ir tai pačiai šeimai“ (Laiškas Pasaulinei taikos dienai, 2006).
Kalkutoje krikščionys sudaro mažumą tarp kitų didžiųjų istorinių religinių bendruomenių. Indijoje įtampos tarp šių bendruomenių kartais virsdavo smurtu. Tačiau tarpusavio pagarba – santykių tarp tikinčiųjų esmė. Kiekvienos tradicijos šventės kitų yra gerbiamos ir net gali tapti proga dalytis.
2 Vienas jaunas libanietis, šeimos tėvas, tuomet, kai Artimuosiuose Rytuose sprogimai stiprėjo abiejose pusėse, mums rašė: „Širdies ramybė įmanoma! Kai esi žeminamas, kyla pagunda bei noras ir pačiam žeminti. Nepaisant kentėjimų, nepaisant vis stiprėjančios neapykantos, nepaisant keršto troškimo, kuris mumyse kyla silpnumo akimirką, aš tikiu šia ramybe. Taip, ramybė čia ir dabar!“
3 Keli Taizé broliai jau trisdešimt metų gyvena Bangladeše, su tauta, kur beveik visi musulmonai. Jie dalijasi kasdieniu neturtingiausiųjų ir labiausiai apleistųjų gyvenimu. Vienas iš jų rašo: „Mes vis labiau įsitikiname, jog tuose, kuriuos atstūmė visuomenė dėl jų silpnumo ir tariamo nenaudingumo, yra Dievo artumas. Jei mes juos priimame, jie pamažu veda mus už perdėto rungtyniavimo pasaulio į širdžių bendrystės pasaulį. Didelėje religijų ir kultūrų įvairovėje savo buvimu Bangladeše norime būti ženklas, kad tarnystė savo pažeidžiamiems broliams ir seserims atveria taikos ir vienybės kelią“.
Tai, ką Motina Teresė pradėjo Kalkutoje, ir toliau dosniai šviečia per jos seseris. Rūpintis neturtingiausiais ir rodyti jiems meilę – tai aiškus Dievo meilės ženklas. Tiek daug kitų žmonių visame pasaulyje eina tuo pačiu solidarumo keliu. Kur šioje žemėje būtume be jų?
4 Nelygybė anksčiau ar vėliau veda į smurtą. 20 procentų pasaulio gyventojų, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse, naudoja 80 procentų mūsų pasaulio išteklių. Neatidėliojant reikia pradėti atsakingai paskirstyti energijos ir geriamojo vandens išteklius.
5 Brolio Roger laidotuvių proga Grande Chartreuse prioras Marcellin Theeuwes rašė: „Dramatiškos brolio Roger mirties aplinkybės tėra išorinė danga, dar labiau išryškinanti pažeidžiamumą, kurį jis puoselėjo kaip duris, per kurias Dievas labiausiai linkęs ateiti pas mus“ (žr. taip pat 2 Korintiečiams 12, 10).
6 IV a. krikščionis gerai išreiškia, kaip malda ir įsipareigojimas papildo vienas kitą. Dalyvavimas Eucharistijoje jį skatina vienytis su vargšais: „Tu nori pagerbti Išganytojo kūną? Tas pats, kuris pasakė Štai mano kūnas, taip pat sakė: Jūs matėte mane alkaną ir nepavalgydinote manęs. Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, atsakėte man! Taigi gerbkite Kristų dalydamiesi savo turtais su vargšais“ (Šv. Jonas Auksaburnis, 50 homilija apie Evangeliją pagal Matą).
7 Jau pirmosios kartos krikščionys, menkutė mažuma pasaulyje, buvo tuo įsitikinę: Kristus sugriovė atskyrimo sienas tarp tautų atiduodamas gyvybę ant kryžiaus (žr. Efeziečiams 2, 14–16).
8 Palestinoje VI a. gyvenęs krikščionis rašė:
„Įsivaizduokit, jog šis pasaulis yra apskritimas, kurio centras – Dievas ir kurio spinduliai yra įvairūs būdai, kaip žmonės gyvena. Kai tie, kurie nori prieiti arčiau Dievo, eina apskritimo centro link, jie prieina arčiau vienas kito tuo pat metu kaip ir prie Dievo. Kuo arčiau jie ateina prie Dievo, tuo arčiau ateina vienas prie kito. O kuo arčiau ateina vienas prie kito, tuo arčiau ateina prie Dievo“ (Dorotėjus Gazietis, Pamokymai VI).
9 „Bažnyčios santykius su kitomis religijomis lemia dvejopa pagarba: pagarba žmogui, ieškančiam atsakymų į giliausius jo gyvenimo klausimus, ir pagarba Dvasios veikimui žmoguje (...) Kiekviena autentiška malda žadinama Šventosios Dvasios, slėpiningai esančios kiekvieno žmogaus širdyje“ (Jonas Paulius II, Redemptoris missio).
Kaip krikščionys mes negalime nuslėpti fakto, kad mūsų tikėjimo centre yra Jėzus Kristus, kuris unikaliai sieja mus su Dievu (žr. 1 Timotiejui 2, 5). Bet šis absoliutas anaiptol nekliudo mūsų dialogui, o priešingai – įpareigoja jam, nes Jėzus – ypatingas savo nuolankumu. Todėl jo vardu į kitus niekad negalime žiūrėti iš aukšto, bet tik juos priimti ir leistis priimami.
10 Šiame kelyje Dietrichas Bonhoefferis yra tarp tų, kurie gali mus palaikyti, žmogus, kuris niūriausiomis XX a. valandomis atidavė savo gyvybę tapdamas kankiniu. Vos keli mėnesiai prieš mirtį kalėjime jis parašė šiuos žodžius, kuriuos dabar mes giedame Taizé:
„Dieve, sutelk mano mintis į tave.
Tavyje šviesa, tu manęs nepamiršti.
Tavyje pagalba, tavyje kantrybė.
Aš nesuprantu tavo kelių,
bet tu žinai kelią man“.