Kai kalbama apie asmenų ar žmonių grupių sutaikinimą tikėjimo vardu, kartais girdime būgštaujant, jog šitai veda prie suvienodėjimo, kuris padarytų žalos kiekvienos pusės savitumui. Ar nebus prarasta tai, kas jų kelyje autentiškiausia? Dar blogiau, ar tik stipresnioji pusė nesikėsins kitų „praryti“, primesdama savąjį požiūrį?
Tokia baimė nežino bibliniam žvilgsniui būdingos vienybės sampratos, kuri visiškai priešinga tam, ką mes įpratę galvoti. Paprastai pradedame nuo asmens ar žmonių grupės autonomiško buvimo ir tik paskui svarstome, kaip užmesti ryšį tarp tų nesuderančių tikrovių. Kadangi santykiai priklauso nuo dalyvaujančių pusių, tai nenuostabu, kad jie trapūs, nuolat gresia nutrūkti. Ilgalaikė, regis, tegali būti tik prievartinė vienybė.
Šventajame Rašte, atvirkščiai, santykis – pamatinis dalykas. Skirtingos pusės suranda savo tapatybę ir buvimo prasmę per jas vienijančius ryšius. Jeigu Dievas yra Tėvas ir Sūnus to paties Kvėpimo vienybėje, iš to seka, kad kiekvienas Trejybės Asmuo skirtingas esti tik vienas kito atžvilgiu. Jei Dievas yra Kūrėjas, šitai reiškia, kad pasaulis egzistuoja vien priklausydamas nuo savo Pradžios. Jei Izraelis – vėliau Bažnyčia – vadino save Dievo tauta, jų tapatybę apsprendžia Dievo kvietimas ir žmonių atsakas. Vienijantis, ne tik nepakenkiama pusių tapatumui, priešingai, vienybė kiekvienai jų leidžia būti tuo, kuo ir turėtų būti. Šventasis Paulius stengėsi tai paaiškinti, naudodamas kūno įvaizdį: „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje (...). Turime įvairių dovanų, destis kokia malonė mums suteikta“ (Romiečiams 12, 4-6).
Sutaikinimo su Dievu ir su žmonėmis nereikia suprasti kaip pirmapradiškai nepriklausomų būtybių suartinimo. Pirmuosiuose Šventojo Rašto skyriuose skaitome, kad pagal Dievo paveikslą, – vadinasi numanomai kaip jo Sūnus (žr. Pradžios 5, 3), – sukurtas žmogus planuoja tapti „kaip Dievas“ atsiskirdamas nuo Dievo. Tokia iliuzinė nepriklausomybė vien žlugdo žmogų ir sutrauko jo saitus su į jį panašiais. Jei Dievas ir tuomet nepasiduoda, bet siunčia savo Sūnų sutaikinti pasaulį su savimi (žr. 2 Korintiečiams 5, 18-19), tai daro tam, kad atstatytų tikrąją žmonių padėtį, kad leistų tapti tuo, kas jie yra jame per amžinybę. Kiekviena savita dalelė atranda pirminę prasmę sugrįždama į tikrąją savo vietą sutaikinto pasaulio glėbyje.