TAIZÉ

Žinutė 2023-iesiems

Vidinis gyvenimas ir solidarumas

 

Kur galime rasti visuotinės brolystės ir seserystės šaltinį mūsų žemiškoje šeimoje ir visoje kūrinijoje? Laikui bėgant, į šį klausimą skirtingai atsakė įvairių pasaulio tautų dvasingumo tradicijos.

Krikščionims išaušo metas siekti giliau suprasti savo tikėjimą. Nesipuikuoti ir neteigti, kad jie žino atsakymus į viską, bet veiksmingiau prisidėti prie bendrų ieškojimų tų žmonių, kurie nenori tiesiog paklusti savo likimui, o verčiau renkasi spręsti didžiuosius šiandienos klausimus. Ši žinutė 2023-iesiems siekia įvardinti veiksmų kryptis, kurios padėtų atnaujinti šių laikų krikščionių gyvenimą.

„Melstis ir daryti, kas teisinga.“ Siaubingais Antrojo pasaulinio karo metais tokia buvo pastoriaus Dytricho Bonheferio (Dietrich Bonhoeffer) nuojauta [1]. Būdamas kalėjime, jis apmąstė pagrindinius krikščioniškojo gyvenimo aspektus. Karo tragedijos verpetuose jis išliko savimi. Tų laikų tamsoje jis aiškiai matė:

Mūsų buvimas krikščionimis šiandien susideda tik iš dviejų dalykų: maldos ir teisingų darbų tarp žmonių. Visas krikščioniškasis mąstymas, kalbėjimas ir organizavimas privalo atgimti iš šios maldos ir veiksmo. [2]

Kaip galime iškomunikuoti šią intuiciją šiandienai? Kiekvienas galėtų pateikti savo atsakymą. Taizé mes sakytume: pagilindami savo vidinį gyvenimą ir solidarumą su kitais, arba kitais žodžiais, puoselėjant mūsų maldos gyvenimą ir plečiant mūsų draugystę.

Dytricho Bonheferio liudijimas gali padėti mums atpažinti Dievo buvimo ženklus mūsų gyvenimuose. Jis puikiai suvokė, kad jo laikais veikė absoliutus blogis, tačiau vidinis impulsas padėjo jam ir daugeliui kitų žmonių ekstremalaus smurto situacijose pasirinkti viltį ir pasitikėjimą Dievu, nenusiviliant žmonija.

Šiandien mes, savo ruožtu, galime pasirinkti pasitikėjimą. Esame laisvi mūsų pasaulio šerdyje įžvelgti šviesą, kuri ateina iš kitur. Net kai išgyvename sunkumus, net kai atrodo, jog Dievas neatsiliepia į mūsų šauksmą, ta šviesa užteka mūsų širdyse kaip aušrinė (2 Pt 1, 19)

Brolis Alois


Rinktis pasitikėjimą

Šiandien, kai jaunąją kartą, ir ne tik ją, slegia sunki našta, kas gali perkeisti mūsų požiūrį ir pažadinti kūrybiškumą? Be abejo egzistuoja daugybė priežasčių jaustis nerimastingai, kas gali stipriai paveikti tai, kaip matome pasaulį ir save pačius. Kai kurie žmonės net pradeda abejoti Dievu ir jo buvimu pasaulyje.

Nerimas yra suprantama reakcija. Jis gali atnešti mums naudos, kai padeda mums atpažinti gresiančius pavojus, leidžia būti atidiems ir ne tokiems naiviems. Tačiau, turime būti atsargūs ir nepasiduoti fatalizmui, cinizmui ar baimei, kurie gali įsprausti mus į negatyvumo verpetą.

Kad nepatektume į aklavietę, Evangelija duoda mums kryptį, rodydama į Jėzų Kristų, kuris eina mūsų priešakyje. Savo gyvenime Kristus patyrė ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Jis išgyveno vis didėjantį priešiškumą, kurį „vainikavo“ ekstremalus smurtas ant kryžiaus. Tačiau mirtis netarė paskutinio žodžio, nes Dievas prikėlė jį ir jis gyvas per amžius. Tai yra nuostabioji Evangelijos dalis. Pirmieji šio įvykio liudytojai kviečia mus surizikuoti ir pasitikėti šia žinia.

Ir šiandien Kristus žengia šalia kiekvieno žmogaus, skelbdamas besąlygišką Dievo meilę. Per Šventąją Dvasią, Dievo kvėpavimą, Jis įgalina mus atsilaikyti ir kiekvienam žmogui suteikia nepažeminamą orumą.

Būkime vedami ne vien to, kas pas mus ateina iš išorės, bet taip pat priimkime ir vidinę šviesą, pasitikėjimą, vadinamą tikėjimu.


Ieškoti atsinaujinimo maldoje

Reikia žengti asmeninį žingsnį norint savo gyvenimus, kitus žmones ir pasaulį matyti naujai. Tai įvyksta mūsų būties gelmėse, kuomet į savo gyvenimą pakviečiame švelnų Dievo buvimą. Tame yra ir vidinis krypties pasikeitimas, Evangelijose vadinamas
atsivertimu, kuris mus skatina priimti Dievo paguodą ir vis labiau mylėti.

Visi galime ieškoti laiko ir erdvės vidinei tylai, vietos klausytis, ir atrasti bendrystę su Dievu. Jėzus jau pakvietė savo draugus tai daryti: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).

Šiandien šis kvietimas skamba taip, lyg skatintų eiti prieš srovę. Gyvename laike, kuomet viskas tampa vis labiau poliarizuota, kai mūsų visuomenėse, o kartais ir Bažnyčiose bei šeimose, auga atskirtis. Šiame kontekste triukšmas ir melas užgožia tylius vidinius pokyčius, kuriems reikia laiko.

Todėl malda kaip niekad svarbi: tai vilties šaltinis, kelias į ramybę; jos dėka dialogo durys yra atviros net su tais, kurie mums priešiški, ar mato dalykus kitaip nei mes.


Eiti kartu su kitais

Kartu su asmenine malda yra kitas kvietimas: eiti kartu su kitais, siekiant visuotinės brolystės ir seserystės, kurių ženklus stengiamės pažinti. Vidinis gyvenimas nėra izoliuota ambicija; jis tęsiasi kartu su tais, kurie taip pat ieško.

Jau dabar galime pradėti padėdami matomai krikščionių vienybei augti! Žinoma, ne tam, kad būtume stipresni už šį nedraugišką pasaulį, bet tam, kad išlaisvintume Evangelijos dinamiškumą. Mums nereikia laukti kol visi teologiniai klausimai bus suvienodinti tam, kad galėtume kartu melstis.

Kartais, kuomet sutinkame kitų denominacijų krikščionis, suvokiame pozicijas, kurios atrodo, o kartais ir tikrai yra, nesuderinamos, bent jau koncepcijų lygmenyje. Vietoj to, kad jas akcentuotume, galime rinktis kitą požiūrį – vėl ir vėl pradėti kartu melstis. Tokia vienybės praktika leis Dievo žmonėms keliauti bendro tikėjimo išpažinimo link.

Galbūt tai taip pat leis pakeisti tai, kaip mes matome Bažnyčią: ar galėtume ją vis labiau matyti kaip didelę žmonių šeimą, kuri renkasi mylėti kaip mylėjo Kristus? Norint būti taikos raugu laikas nustoti skatinti tarpusavio susiskaldymą pasiliekant ant lygiagrečių, niekad nesusitinkančių bėgių!

Ši matomos vienybės paieška turi eiti koja kojon su blogio, kuris kartais buvo daromas mūsų Bažnyčiose, pripažinimu ir tvirtu įsipareigojimu imtis būtinų pokyčių. Daugybės žmonių pasitikėjimas buvo sugriautas. Ne išimtis ir Taizé, čia taip pat dalis žmonių išgyveno išdavystę; tą mes puikiai žinome. Pasitikėjimas yra trapi realybė, kuri dažnai turi būti atnaujinta ir atstatyta, ir tai įmanoma tik klausantis tų, kurie buvo sužeisti. [3]


Plėsti mūsų draugystę

Siekiant prisidėti prie pasaulinės šeimos kūrimo, Bažnyčia yra kviečiama būti ateinančios Dievo Karalystės ženklu ir atrasti, ką Šventoji Dvasia kviečia daryti šiandien. Štai keletas tų raginimų, į kuriuos reikia gilintis kartu su kitais.

- Šiandien daugeliui žmonių priklausomumo jausmas tampa vis svarbesnis, siekiant suformuoti savo tapatybę. Tačiau šis priklausymas gali užgimti ne priešingybėje ir konfliktuojant su kitais, o per pagarbą ir susitikimą. Taip, ieškokime tiesos dalies, esančios kitame, tai padės mums augti.

- Abipusės pagarbos vieta gali būti dialogas tarp skirtingų religijų tikinčiųjų. Šiame dialoge atvirumas kitiems įmanomas, kai mes patys esame įsišakniję savo religinėje tradicijoje, kaip medis, kuriam reikia gilių šaknų tam, kad išaugtų plačios šakos. Tikra draugystė yra įmanoma, net jei ji apima tam tikras kančias dėl to, kad kiti negali atliepti mūsų giliausių įsitikinimų.

- Daugelis žmonių šiandien skausmingai suvokia, kokią didžiulę įtaką rasizmas ir visų formų diskriminacija daro tarpasmeniniams santykiams ir daugeliui visuomenių pasaulyje. Kartu ieškokime visko, kas gali padėti mums pakeisti požiūrį į kitus, pavyzdžiui, klausydamiesi tų, kurie paliko savo tėvynę. Priimkime tą kitoniškumo dalį, kuri kiekvieną susitikimą paverčia lobiu.

- Ar esame pakankamai dėmesingi žemės šauksmui? Mūsų žmogaus veikla ir aplaidumas kenkia nuostabiai mūsų planetai, apie tai mums primena pastaruoju metu vis dažnėjančios ekologinės nelaimės ir ekstremalios oro sąlygos. Būtina priminti Dievo žmonijai patikėtą atsakomybę. Politiniai ir ekonominiai sprendimai yra būtini, tačiau kiekvienas iš mūsų jau galime supaprastinti savo gyvenimo būdą ir naujai stebėtis kūrinijos grožiu.

- Ukrainą ir daugybę kitų pasaulio vietų niokojančio karo kontekste kai kuriems žmonėms labai sunku melstis, tarsi Dievo nebūtų arba jis tylėtų blogio akivaizdoje. Ir vis dėlto malda už taiką žadina mūsų atsakomybės jausmą ir mūsų solidarumą su visais, kurie taip siaubingai kenčia nuo karo tragedijos. Nereikia prašyti lengvos taikos, kuri pergalę pripažįsta agresoriui, o tikros ir reiklios taikos, kuri, tam kad būtų ilgalaikė, turi apimti teisingumą ir tiesą. Taip, melstis už taiką yra svarbiau nei bet kada.


Tiems iš mūsų, kurie tiki, pasitikėjimas Dievu gali suteikti viltį, kuri yra galingesnė už ateities baimę. Tai ne naivus pasitikėjimas, o mūsų širdyse įsišaknijęs įsitikinimas, kad Dievas veikia kūrinijoje ir kviečia mus veikti drauge, prisiimant atsakomybę už save... ir už ateinančią kartą.

Kai taika atrodo nepasiekiamas idealas, o smurtas ardo tautų šeimą, kai mus neramina įvairiausi pavojai, prisiminkime: vidiniame gyvenime, kuris gali būti labai skurdus, solidarume su artimu ir vis stiprėjančioje draugystėje, Prisikėlęs Kristus ateina mūsų pasitikti. Kristus keičia mūsų požiūrį, vesdamas mus į platesnį pasaulį ir kviesdamas žengti netikėtus žingsnius į priekį. Ar mes jį pasveikinsime?

Atnaujinta: 2023 m. sausio 31 d.

Footnotes

[1Dėl įsitraukimo į aktyvų pasipriešinimą Hitleriui ir veiklos Išpažinėjų bažnyčioje, Dytrichas Bonheferis (1906-1945 m.) buvo įkalintas (1943 m.) ir nužudytas (1945 m.). Jo raštai, ypač laiškai ir pamąstymai, parašyti kalėjime, turėjo stiprų poveikį po karo ir išlieka aktualūs iki šių dienų.

[2„Mintys apie krikšto dieną D.W.R. Bethge“ (1944 m. gegužė), rinkinyje Pasipriešinimas ir atsidavimas p. 353

[3Daugiau informacijos šia tema rasite brolio Alois pranešime „Bažnyčioje ir Taizé: tiesos paieškos turi tęstis“, išleisto Europos susitikimo Rostoke proga. Pranešimą rasite www.taize.fr/protection

Žinutė PDF formatu

PDF - 1.3 Mo