„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Gailestingiesiems Jėzus nežada nieko kito kaip tai, ką jie jau dabar patiria. Visuose kituose palaiminimuose pažadas apima daug daugiau, jis veda daug toliau: liūdintys bus paguosti, tyraširdžiai regės Dievą. Tačiau ką daugiau Dievas galėtų suteikti gailestingiesiems? Gailestingumas yra Dievo ir žmonių pilnatvė. Gailestingieji jau dabar išgyvena paties Dievo gyvenimą.

Gailestingumas – tai senas žodis. Per visą savo ilgą istoriją jis įgijo labai plačią reikšmę. Graikų kalboje, kuria parašytas Naujasis Testamentas, gailestingumas išreiškamas žodžiu eleos. Šis žodis mums yra gerai žinomas iš maldos Kyrie eleison, kuri yra kreipimasis į Viešpaties gailestingumą. Žodžiu eleos Senojo Testamento graikiškame vertime paprastai yra verčiamas hebrajiškas žodis hesed. Tai vienas iš gražiausių žodžių Biblijoje. Dažniausiai jis verčiamas tiesiog kaip meilė.

Hesed – gailestingumas arba meilė, yra vartojamas, kalbant apie sandorą. Iš Dievo pusės, jis žymi tvirtą meilę, pajėgią visada išlaikyti bendrystę, kas beatsitiktų: „Manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). Tačiau kadangi Dievo sandora su savo tauta yra santykių nutraukimo ir atnaujinimo istorija nuo pačios pradžios (Iš 32-34), yra visiškai akivaizdu, kad tokia besąlygiška meilė numano atleidimą; ji negali būti niekas kitas kaip gailestingumas.

Žodžiu eleos dar verčiamas kitas hebrajiškas žodis – rahamim. Pastarasis žodis dažnai vartojamas kartu su žodžiu hesed, tačiau turi didesnį emocinį krūvį. Pažodžiui, jis reiškia įsčios, tai žodžio rehem daugiskaitos forma, – motiniškos įsčios. Gailestingumas arba užuojauta, čia yra išgyventa meilė: motinos gili meilė savo mažyliui (Iz 49, 15), tėvo švelnumas savo sūnui (Ps 103, 13), stipri broliška meilė (Pr 43, 30).

Gailestingumas, bibline prasme, yra daug daugiau nei vienas iš Dievo meilės aspektų. Gailestingumas yra kaip pati Dievo esmė. Tris kartus Dievas Mozės akivaizdoje ištaria savo vardą. Pirmą kartą jis sako: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Antrąjį kartą: „Aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu“ (Iš 33, 19). Frazės skambėjimas yra panašus, tačiau malonė ir gailestingumas pakeičia būtį. Dievui būti tuo, kuo Jis yra, tai reiškia būti maloningu ir gailestingu. Tai patvirtina trečiasis Dievo vardo paskelbimas: „viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).

Šią paskutiniąją frazę perėmė pranašai ir psalmininkai, ypatingai 103 psalmėje (eil. 8). Pagrindinėje dalyje (eil. 11-13) ši psalmė žavisi negirdėta Dievo gailestingumo didybe. „Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs, taip didi yra jo ištikima meilė...“: gailestingumas yra Dievo didingumas, jo transcendentiškumas. Tačiau jis taip pat yra ir jo žmogiškumas, kad net drįstama pasakyti: „Kaip tėvas gailisi vaikų...“ Toks transcendentiškas ir tuo pačiu toks artimas, jis yra pajėgus pašalinti bet kokį blogį: „Kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“.

Gailestingumas tai yra tai, kas yra dieviškiausia Dieve, taip pat ir tai, kas labiausiai išsipildę žmoguje. „Ir apsupa tave meile ir gailestingumu“, dar kartą sakoma 103 psalmėje. Šią eilutę reikėtų skaityti atsižvelgiant į kitą eilutę iš 8 psalmės, kurioje sakoma, kad Dievas apvainikuoja žmogų „garbe ir didybe“. Žmonės, sukurti pagal jo paveikslą, yra pakviesti dalintis Dievo garbe ir didybe. Tačiau būtent gailestingumas ir švelnumas iš tiesų leidžia dalyvauti paties Dievo gyvenime.

Jėzaus žodžiai: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pakartoja seną paliepimą: „Būkite šventi, nes aš, viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Šventumui Jėzus suteikė gailestingumo veidą. Gailestingumas yra tyriausias Dievo atspindys žmogaus gyvenime. „Gailestingumu artimui tu esi panašus į Dievą“ (Bazilijus Didysis). Gailestingumas yra Dievo žmogiškumas. Jis taip pat yra dieviška žmogaus ateitis.