Per pastaruosius 18 mėnesių mūsų Taizé bendruomenė išgyveno tikėjimo nuotykį. Su partneriais iš daugelio judėjimų, bendruomenių ir organizacijų priklausančių skirtingoms krikščionių bažnyčioms ruošėme „Dievo tautos susitikimą“, pavadintą „Kartu“ [1] Nuojauta, kurią išsakė brolis Alois [2] atidarant Sinodą skirtą sinodiškumui Katalikų Bažnyčioje aptarti, ruošiantis „Kartu“ paskatino mus labiau įsiklausyti į kitus, ieškoti dovanų, esančių įvairiose Bažnyčios grupėse, taip pat tarp geros valios žmonių visuomenėje.

Šv. Petro aikštėje, Romoje, vykusi ekumeninė maldos vigilija subūrė virš 20 skirtingų Bažnyčių vadovų, pakviestų popiežiaus Pranciškaus, o taip pat 16‐osios Vyskupų Sinodo Generalinės asamblėjos dalyvių ir 18 000 žmonių iš viso pasaulio, įskaitant 4000 jaunuolių, atvykusių į Romą savaitgalio programai ir priimtų vietinių parapijų. Tuo pat metu, vienijantis su vykusia vigilija, žmonės būrėsi maldai ir 222‐ose skirtingose pasaulio vietose.

Žvelgdami atgal, kaip galime suprasti šią patirtį? Kaip tai atveria ateitį krikščionims keliauti kartu? „O jūs nesivadinkite ’rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt 23, 8), sakė Jėzus. Argi ne visi krikščionys, broliai ir seserys, yra suvienyti bendrystėje, kuri yra tokia tikra, nepaisant savo netobulumo? Argi tai ne Kristus, kuris kviečia mus ir atveria naują kelią mums, kaip bendrakeleiviams, eiti su Juo pirmyn, kartu su gyvenančiais mūsų visuomenės paribiuose? Šioje kelionėje, suvienijančiame dialoge, norime prisiminti, kad mums reikia vienas kito ne tam, kad primestume savo nuomonę, o kad prisidėtume prie taikos mūsų žmonių šeimoje [3].

Dėkodami už šį augantį bendrystės jausmą galime atrasti varomąją jėgą reikalingą įveikti šiandienos iššūkius, tokius kaip žemės pagalbos šauksmas ir žmonių šeimą ardanti poliarizacija. Per susitikimą ir abipusį klausymąsi keliaukime kartu, kaip Dievo tauta.

Ką mums reiškia iš naujo atrasti kitų klausymąsi? Ar esame pasiruošę suprasti išreikštas baimes, o ne jas atmesti?

Keliaudamas iš Romos į Taizé, sustojau Liublianoje, Slovėnijos sostinėje ir 46‐ojo Taizé Europos jaunimo susitikimo vietoje [4], idant susitikčiau su tarptautine pasiruošimo komanda, kurią sudaro jaunų savanorių komanda, Taizé broliai, Šv. Andriejaus seserys bei draugai iš Slovėnijos. Šis apmąstymas tema „Keliauti kartu“, daugiausia yra tų dienų pokalbių vaisius.

Dėkoju savo broliams, žmonėms, prisidėjusiems prie šios žinutės paruošimo ir visiems, kurie kartu jungsitės į šią kelionę.

Su šilčiausiais linkėjimais,

brolis Matthew

Liublianoje girdėjau kažką sakant: „Šiandien benamystė visuomenėje nėra vien materialių namų klausimas. Daugeliui tai vidinė realybė. Tačiau vidinio saugumo paieškos kartais taip pat gali sukelti minčių, kurios tik labiau izoliuoja”. Kažkas kitas paklausė: „Jei keliaujame kartu, kiek mums reikia tarpusavio sutarimo, kad galėtume pradėti kelionę? Kyla pavojus, kad tuščios frazės slepia tai, kad mes tiesiog toleruojame kitą. Bet kai atsiveriame dialogui, rizikuojame“. Kur mus veda šie klausimai?

Kiekvieno dialogo centre yra klausymasis. Mozė kalbėjo Dievo tautai: „Shema Yisrael“ ‐ „Klausykis, Izraeli!“ (Įst 6, 4) ir šiais žodžiais buvo pavadinta jų kasdienė malda. Po keleto amžių Šv. Benedikto [5] regula prasidėjo žodžiais „Klausykis įdėmiai“.

Klausymasis yra meilės darbas. Klausymasis yra kiekvieno pasitikėjimu grįsto santykio šerdyje. Nesiklausant mažai kas gali augti ar vystytis. Joks santykis negali funkcionuoti be to. Kai kitų klausomės beatodairiškai, suteikiame jiems erdvės būti. Taip įgaliname juos išreikšti tai, ką jiems reikia išreikšti, kartais net tai, ko negalima pasakyti žodžiais.

O klausymosi šerdyje yra tyla [6]. Šventasis Raštas mums duoda daug to pavyzdžių. Elijas sutinka Dievą švelniame tylos vėjelyje, o ne žemės drebėjime, audroje ar ugnyje (1 Kar 19, 11‐13). Marija, Mortos sesuo, sėdi prie Jėzaus kojų ir jo klausosi (Lk 10, 39) [7]. „Tu davei man suprasti“, sako sena biblinė malda (Ps 40, 7).

Šiandien dažnai susidaro įspūdis, kad pasiseka tam, kuris šaukia garsiausiai. Atrodo, kad smurto aplink vis daugiau ir net nebežinome į kurią pusę suktis. Bet Dievas niekada nėra smurto [8] kūrėjas ir nenaudoja prievartos. „Klausausi, ką Dievas, Viešpats, kalba; jis skelbia ramybę savo tautai” (Ps 85, 9).

Argi ne klausymasis ir bandymas suprasti kitą yra kelias į priekį? „Imli širdis“ (1 Kar 3, 9) nepadaro mūsų paklusniais ar negalinčiais paprieštarauti neteisybei, ji kaip tik leidžia mums priimti drąsius ir kūrybiškus sprendimus, įsišaknijusius mūsų giliausiuose įsitikinimuose, kur Dievas yra arčiau nei drįstume tikėtis...

Kai keliaujame per gyvenimą, esame turistai ar piligrimai? Ar keliaujame tik tam, kad stebėtume viską iš šono, ar visgi mumyse yra vidinis troškulys, vedantis mus į priekį? Piligrimas, net ir nematydamas galutinio taško, kiekviename kelionės žingsnyje ieško prasmės, intuityviai jausdamas kryptį. Bet kelias be tikslo gali tapti beprasmiu klajojimu [9].

Kai taip nutiks, ar prisiminsime Jėzaus žodžius „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6)? Keliauti kartu su juo reiškia laikyti šias tris tikroves kartu. Jėzaus asmenyje yra kelias kuriuo einame, galime pasitikėti tuo, ką jis sako, ir jis mus veda į tokią pilnatvę, apie kokią net nesvajojome.

Jėzus nei vieno neatskyrė nuo savo kelionės. Įsišaknijęs bendrystėje su Dievu, jis dalinosi gyvenimu su visais, kas pas jį atėjo, su teisiaisiais ir neteisiaisiais. Jis atpažino Dievo buvimą tuose, kurie yra visuomenės pakraščiuose, nusidėjėliuose ir atmestuosiuose, ir netgi tuose, kurie nebuvo iš jo tautos. Jėzus davė tai, ką turėjo, ir gavo iš tų, kuriuos sutiko. Tai kėlė iššūkius jo gyvenimui, ir dažnai jį praturtindavo.

Argi Jėzus, romios ir malonios širdies [10], nekviečia ir mūsų į šį kelią? Ar mes esame pasiruošę ieškoti nuolankumo dovanos [11] priimant tai, ką kiti gali mums duoti šioje kelionėje?

Keliavimas kartu yra Bažnyčios ir visuomenės gyvenimas. Tačiau kiekvienam žmogui reikia erdvės išreikšti savo kūrybiškumą ir idėjas. Visgi jos duotos tam, kad jomis dalintumės, kad galėtume kartu kurti mūsų gyvenimą Bažnyčioje, žmonių šeimoje. Gitaros stygos yra viena šalia kitos, bet tik kai grojama visomis iš karto išgaunamas gražus garsas…

Ne visada lengva būti kartu su kitais. Kiekvienas mūsų turime žaizdų. Kartais sužeidžiame vienas kitą.

Būti su žmonėmis reiškia jų klausytis. Skirti jiems laiką ir vietą pasidalinti savo istorija [12]. Klausytis ‐ tai priimti kitus jų skirtingume. Galime nepritarti ar net turėti kitokią pasaulėžiūrą. Pribloškiantis dalykas, kuris mus ištinka klausantis kitų, leidžiant jiems pasidalinti savo istorija, tai mūsų bendro žmogiškumo atradimas. Skirtumai nėra tokie dideli, kaip įsivaizduojame. Vienybė skirtingume išties yra įmanoma [13]. Galbūt norintys sekti Jėzumi, bus apstulbinti atradę, kad vienybė, esanti Dieve ir Kristuje (Jn 17, 21‐23) viršija mūsų lūkesčius.

Tačiau kai kiti mums sako, kad jie yra sužeisti, ar net kad mes juos sužeidėme, ar išdrįsime priimti jų žodžius į širdį? Lengvai galime pulti į savigynos mechanizmus. Tada nustojame klausytis, bandome apsaugoti save ar savo pažiūras. Argi širdies atjauta nereiškia būti pasirengus priimti kito kančią rimtai? Galbūt kartais kentėjimas kartu atveria kelią, kur galime būti kartu, net jei nesame pasirengę palikti tos kančios praeityje [14].

Kartais turime žengti žingsnį atgal. Tokiomis akimirkomis galime pavesti save Šventajai Dvasiai ir prašyti Dvasios išmokyti mus visko, ką turime žinoti [15]. Tai reiškia būti pakankamai nuolankiais neprimesti savo idealų, bet priimti kito žmogaus indėlį [16].

Turime niekada nepamesti vilties [17]. Apaštalas Paulius, anksčiau priešinęsis, o vėliau buvęs persmelktas amžinos Prisikėlusio Jėzaus meilės, užtikrina mus, kad Dievo meilė buvo išlieta mūsų širdyse mums duotos Šventosios Dvasios (Rom 5, 5). Galime remtis šiuo švelniu buvimu net kai jo nejaučiame. Ar tada mumyse atgims pasitikėjimas, nors ir trapus, suteikiantis pakankamai šviesos, kad galėtume žengti kitą žingsnį kartu su Dievu ir su mums patikėtais žmonėmis?

Kelionei reikia laiko, net viso gyvenimo, kaip ir klausymuisi reikia laiko, kad santykiai augtų. Galbūt būtent čia ir atsiranda kantri ištvermė ir ištikimybė.

Keliauti su kitais, keliauti su Dievu. Daugumai mūsų šios dvi realybės yra neatskiriamos. Mums reikia abiejų [18].

Kaip iš vynmedžio augančias šakeles Jėzus kviečia mus pasilikti jame, kaip jis pasilieka mumyse (pgl. Jono 15). Pasilikti reiškia tai, kas tęsiasi laikui bėgant. Iš mūsų prašoma ne tik momentinio įsipareigojimo, bet išlikti jame visą gyvenimą. Tik išlikę galime toliau augti ir duoti vaisių.

Koks tai vaisius? Vėliau Jėzus sakė „Mylėkite vienas kitą kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Eiti šiuo keliu reiškia prisiimti riziką atiduoti viską tam, kad sektume Jėzų, ir visiškoje laisvėje mylėtume iki galo. Evangelinė meilė nėra tiesiog susižavėjimas, o savęs dovanojimas kitiems. Tai yra mūsų gyvenimo kelionė, per kurią mes iš tarnų tampame Kristaus draugais.

Vaisiai gimsta iš pilnavertiškai gyvenamų gyvenimų. Jie auga natūraliai kai pasiliekame Kristuje ir gyvename pagal jo gyvenimą, tarsi šakelės imančios gyvybę iš vynmedžio. Galime atrasti džiaugsmo pilnatvę kai priimame Evangelijos iššūkį. Ar esame tam pasiruošę?

Susidurdami su šiandienos iššūkiais ir mūsų pačių trapumu, kai kurie žmonės kartais jaučiasi benamiais. Matome sužalotą Dievo kūriniją, kurios dalis yra sužalota mūsų žmonių šeima. Kentėjimas gali būti perduodamas iš kartos į kartą tautose, kurios buvo išnaudotos ir žemintos. Žinome šeimas, kurios yra plėšomos konfliktų ir karo. Taip pat pripažįstame, kad yra žmonių, išpažįstančių Kristaus vardą Bažnyčioje ir mūsų Taizé bendruomenėje, kurie sugadino gyvenimą kitiems. [19].

Visgi ar nėra kvietimo šiuos iššūkius priimti kartu? Vienas afrikietiškas posakis moko: „Ėjimas kartu ilgą kelionę paverčia trumpa“. „Didžiojoje laukinių gyvūnų migracijoje“ tarp Serengeti ir Masai Mara parkų jaunikliai turi pasikliauti vyresniųjų stiprybe pereinant upę ir jos pakrantę. Ir mums taip pat pasitaiko atvejų, kada turime būti nešami. Arba išmokti priimti tai, kad esame nešami…

Ir kai susiduriame su tokiais išbandymais, galime išgyventi grožio, transcendencijos patirtis, kurios mums padeda atrasti tą kibirkštį, įkvepiančią mus iškeliauti su naujomis jėgomis [20].

Jėzaus prisikėlimo dieną du jo draugai išvyko iš Jeruzalės, kur jis buvo nužudytas (Lk 24, 13‐35). Bet jiems beeinant, prie jų prisijungė nepažįstamas žmogus. Vėliau, jiems susėdus prie stalo, jie suprato, kad su jais buvo Jėzus. Nepažįstami žmonės gali mums padėti įžvelgti Kristaus buvimą ir dar kartą suvokti, kad jis visada yra su mumis.

„Nebijokite“, jis šnabžda mums į širdis, „Esu su jumis iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Ar klausysime šio pažado?

Nors jaučiamės menki ir neturtingi, ar išdrįsime ir vėl leistis į kelionę, tik ne vieni, o kartu su kitais, vieni kitus praturtindami, kaip raugas įmaišytas į miltus (Mt 13, 33)?