Praėjus XX amžiui, kuris atnešė tiek daug nusivylimų ir sužlugdė tiek daug gražių vilčių, ar vis dar verta kalbėti apie tai, kaip galėtume pakeisti pasaulį ar jį pagerinti? Ar beviltis diskursas yra vienintelė mums likusi galimybė? Ar nuolankus susitaikymas – išmintingas sprendimas? O pasidavimas – skaidrios minties išdava? Ar mes turime prisijungti prie fatalistų gretų, kad jaustumėmės pasielgę protingai? Ar tas, kuris atiduoda visas savo jėgas bus pasmerktas ir vieną dieną pasakys kaip kenčiantis Izaijo tarnas: „Veltui aš triūsiau“?
Taip klausdami, mes galiausiai kvestionuojame savo laisvę, t.y. tą sritį, kuri yra atvira ir prieinama mūsų veiklai. Filosofė Marguerite Léna, komentuodama brolio Roger požiūrį šiuo klausimu, prisimena Kierkegaardo žodžius: „Laisvė baigiasi tada, kai niekas daugiau neįmanoma“. Tačiau ji tęsia toliau: „Brolis Roger visuomet stengėsi šį įmanomumo matmenį atverti daugiau ir jį išplėsti, kad laisvė galėtų kvėpuoti“. Atverti galimybes ir ne tik pasipriešinti fatalizmo pastangoms jas apriboti, bet, priešingai, stengtis išplėsti jų ribas, tokiu būdu išlaikant „žalius vilties lopinėlius visuomenės kraštovaizdyje“, kaip rašė kardinolas Daneelsas, yra krikščionių užduotis, kurią jie turėtų aktyviai vykdyti drauge su visais kitais.
Kenterberio vyskupą Rovaną Viljamsą, regis, taip pat neramino požiūrio ribų praplėtimo klausimas, kuris minimas jo kreipimesi į Europos jaunimo susitikimą Ženevoje: „Tikėti – reiškia norėti gyventi taip, kad matytųsi, jog Dievas yra gyvas. Tai reiškia gyventi taip, kad galima būtų pamatyti, jog galimybių yra daug daugiau nei pasaulis pripažįsta“.
Per visą istoriją krikščionys nekart pademonstravo savo išmonę. Tikėjimo vedini jie nuolat atsinaujindavo. Taip atsirado pirmosios ligoninės, buvo teikiama pirmoji nemokama pagalba ligoniams šv. Bazilijaus iš Cezarėjos laikais IV a., o gal ir dar ir gerokai anksčiau. Kalbant apie kitą naujovę, stebina tai, kad mažai kas beprisimena Melanijos ir Pinjano vardus. Šie du šv. Augustino laikais gyvenę Romos imperijos turtingi krikščionys nusprendė išlaisvinti savo vergus ir viskuo su jais dalytis. Kodėl taip mažai kalbama apie šios poros inicijuotus tokius reikšmingus istorinius pokyčius? Gal dėl baimės pripažinti teigiamą krikščionių vaidmenį? O gal dėl pačių krikščionių baimės akcentuoti tokių radikalių pasirinkimų momentus...?
Šiandien beprecedentės taikos laikotarpis, kuris prasidėjo su vieningos Europos kūrimu, yra mums įrodymas, jog visada galima padaryti daug daugiau nei atrodo. Kartu su II a. tikinčiuoju, kuris Diognetui rašė apie krikščionis, galime pasakyti: „Šis Dievo jiems skirtas postas yra toks kilnus, kad jo apleisti nevalia“.
