Pirmas pasiūlymas - Kalbėtis apie mūsų tikėjimo kelionę

Kokia mūsų gyvenimo prasmė? Kaip reaguojame į kančią ir mirtį? Kur
randame gaivinantį džiaugsmą?

Tai klausimai, į kuriuos atsakyti kviečiama kiekviena karta ir kiekvienas asmuo.

Atsakymai negali būti suformuluoti iš anksto.

„O jei Dievas yra?“ Dievo klausimas nepasitraukė iš akiračio, tačiau jis keliamas visiškai kitaip.

Tai, kad mūsų laikais individas yra visa ko centre, turi teigiamų pusių: tai iškelia asmens, žmogaus laisvės ir savarankiškumo vertę.

Net ir visuomenėse, kuriose religija neatsiejama nuo kasdienybės, pasitikėjimas Dievu vis mažiau savaime suprantamas; jam reikia asmeninio apsisprendimo.

Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6,16). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai labai aktualūs ir šiandien. Kokias išvadas galime iš jų padaryti?

Ieškokime kartu, kalbėdami apie tai su kitais tikinčiaisiais, agnostikais ar ateistais! Tikėjimo ir abejonės skiriamoji linija driekiasi ir per daugelį tikinčiųjų, ir per daugelį netikinčiųjų.

Jei tie, kurie ieško Dievo, ne taip ryžtingai išsako savo tikėjimą, nereiškia, kad jie tiki mažiau – jie veikiau gerai suvokia, kad Dievas yra transcendentalus, anapus visko. Jie nesutinta įkalinti Dievo sąvokose.

Jei niekas negali matyti Dievo, tai kaip ankstyvųjų laikų krikščionys galėjo sakyti, kad Jėzuje mes matome Dievą? „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“, – rašo tas pats apaštalas Paulius (Kol 1,15).

Jėzus yra viena su Dievu, tikras Dievas ir tikras žmogus, neatskiriamai ir be samplaikos. Kiek daug kovų įvyko istorijos vingiuose tikslinant šias paradoksalias Dievo slėpinio išraiškas! Jos neatstoja mūsų pačių ieškojimų; jos yra mūsų kelio gairės.

Visu, kuo jis yra ir ką jis daro, Jėzus parodo, kad Dievas yra meilė. Jis atskleidžia Dievo širdį. Dievas nėra atsitiktinė galia, jis – Tas, kuris mus myli.

Ankstyvųjų laikų krikščionys paliudijo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų ir kad jis yra Dievuje. Kad jis atneša Dievo gyvybę kaip lobį į širdis tų, kuriuos sutinka. Ir kad tas lobis yra pats jo artumas; jis vadinasi Šventoji Dvasia, kuri paguodžia ir drąsina.

Vardai „Tėvas“, „Sūnus“ ir „Šventoji Dvasia“ rodo, kad Dievas yra bendrystė, santykis, dialogas, meilė... taip, kad trys yra tik vienas. Taigi krikščioniškame tikėjime slypi didžiulis paradoksas – mes niekada negalime tapti tiesos šeimininkais.

Antras pasiūlymas - Ieškokime būdų sutikti Kristų

Jėzus nemokė teorijos; jis gyveno žmogaus gyvenimą, tokį kaip mūsų. Vienintelis skirtumas tas, kad jame Dievo meilė atsiskleidė netemdoma jokio šešėlio.

Net ir Jėzui gyvenant, daugelis juo netikėjo: „jis kaip galvos netekęs“ (Mk 3,21), jis „lygina save su Dievu“ (Jn 5,18).

Niekas nėra verčiamas juo patikėti. Tačiau tikėjimas yra daugiau nei jausmas. Tai ir racionalus veiksmas; gerai apsvarsčius, galima nuspręsti tikėti Kristumi.

Kodėl Jėzumi galima patikėti? Kodėl per du tūkstančius metų jis turėjo tiek daug sekėjų? Ar ne dėl jo nuolankumo? Jis nieko niekam neprimetė, o tiesiog ėjo pas visus žmones pasakyti, kad Dievas yra arti.

Jis pasitikėjo tais, kuriais atsisakė pasitikėti visuomenė. Jis grąžindavo jiems orumą, jis pats sutiko būti niekinamas ir atstumtas, kad nebūtų paneigta Dievo meilė nepasiturintiesiems ir atstumtiesiems.

Mes galime sutikti Kristų, Evangelijoje skaitydami jo gyvenimo istoriją. Šiandien jis mūsų tebeklausia „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16,15). Ir jis pasakė, kad duoda mums save Eucharistijoje.

Mes galime jį susitikti būdami su tais, kurie jį tiki, kai mūsų bažnyčios yra svetingos bendruomenės.

Kitais metais mes kalbėsime, kaip galėtume praktiškai padėti pasiekti, kad visų, kurie myli Kristų, bendrystė taptų regima tikrove.

Mes sutinkame jį labiausiai skurstančiuose. Jėzus juos ypač mylėjo.

„Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių ir seserų, man padarėte“ (Mt 25,40), – rengdamiesi 2015 metų susitikimui, norėtume patvirtinti šių Kristaus žodžių tikrumą.

Mes galime jį sutikti žvelgdami į liudininkus, kurie juo pasitiki.

Eikime pavieniui ar drauge su kitais susitikti ir kalbėtis su moterimi ar vyru, kurio gyvenimą pakeitė susitikimas su Kristumi.

Arba drauge skaitykime tikėjimo liudininko gyvenimo istorijas: Pranciškaus Asyžiečio, Juozapinos Bachitos, Dytricho Bonheferio, Motinos Teresės, Oskaro Romero, Aleksandro Menio ir daugelio kitų.

Jie visi labai skyrėsi vienas nuo kito, kiekvienas buvo apdovanotas skirtingais talentais. Neturėtume mėginti jų kopijuoti, tačiau galime įžvelgti, kaip jie pasikeitė, pradėję pasitikėti Kristumi.

Jie turėjo silpnybių. Tačiau jie visi kalbėjo Dievui maldoje, net jei kai kurie iš jų išgyveno tikėjimo sutemas. Draugystė su Kristumi juos išlaisvino, ir taip galėjo sužydėti geriausios jų savybės.

Trečias pasiūlymas - Ieškokime būdų pasitikėti Dievu

Tikėti Dievą, pasitikėti juo, reiškia juo remtis. Tikėti – reiškia ne sugebėti viską paaiškinti ar užsitikrinti lengvesnį gyvenimą, bet rasti pusiausvyrą ir atskaitos tašką.

Tai reiškia nepriklausomybę nuo mūsų sėkmių ar nesėkmių; tikėjimas yra priklausyti ne nuo savęs, o nuo Kito, kuris mus myli.

Niekas negali gyventi neturėdamas kuo pasikliauti ir šia prasme kiekvienas kuo nors tiki. Jėzus kviečia mus pasitikėti Dievu taip, kaip jis pasitikėjo, ir dėl to, kad pasitikėjo. Jis moko mus melstis „Tėve mūsų, kuris esi danguje“.

Tylus garbinimas teikia peno mąstymui ir supratimui. Tačiau – ir tai dar svarbiau – tyliai garbindami mes stojamės Dievo slėpinio akivaizdon ir įžengiame į jį.

Kai puoselėjame „šabo“ momentus – atidedame darbus, skirdami savo laiką tam, kad keletą valandų per savaitę, prisimindami Kristaus mirtį ir prisikėlimą, užsuktume į vietos bažnyčią pasimelsti drauge su kitais. Visa tai padeda Dievui rasti vietos mūsų kasdieniame gyvenime.

Kiekviename žmoguje vyksta vidinis gyvenimas, kuriame vienu metu virpa
šviesa ir šešėliai, džiaugsmas ir baimė, pasitikėjimas ir abejonė. Čia gali
įvykti stebinantys proveržiai.

Kai žinome, kad mus myli, ir kai mes mylime, kai patiriame draugystės ryšius ar kai mus sujaudina sukurtojo pasaulio arba žmogaus kūrybos grožis, tada mus persmelkia suvokimas, kad gyvenimas išties gražus. Tos akimirkos mus gali užklupti netyčia; jas galime patirti netgi tuomet, kai kenčiame, jos – tarsi šviesa, pasirodanti iš kažin kur kitur.

Tokiais momentais galime matyti visai paprastą Šventosios Dvasios buvimą mūsų gyvenime.

Mūsų laikais, kai daugelis patiria santykių lūžius ir netikėtas gyvenimo permainas, santykis su Kristumi gali suteikti tęstinumą ir prasmę.

Tikėjimas nepašalina mūsų vidinių prieštaravimų, tačiau Šventoji Dvasia nuteikia mus gyventi džiaugsmo ir meilės gyvenimą.

Ketvirtas pasiūlymas - Be baimės atsiverti ateičiai ir kitiems

Įsitikinimas dėl tikėjimo neuždaro mūsų savyje. Pasitikėjimas Kristumi sužadina mums pasitikėjimą ateitimi ir pasitikėjimą kitais. Jis skatina mus drąsiai pasitikti šių laikų problemas ir drąsiai gyventi savo gyvenimą.

Tikėjimas yra tarsi inkaras, kuris mus užkabina Dievo ateityje per prisikėlusį Kristų ir su juo neatsiejamai sujungia. Evangelija neduoda peno postringauti apie gyvenimą po mirties; ji mums duoda tvirtą viltį, kad matysime Kristų, kuris jau yra mūsų gyvenimas.

Tikėjimas skatina mus nebebijoti ateities ir kitų žmonių

Tikėjimu grindžiamas pasitikėjimas nėra naivus. Jis neneigia, kad žmonijoje, net mūsų pačių širdyse esama blogio. Tačiau jis neleidžia pamiršti, kad Kristus atėjo dėl visų.

Pasitikėjimas Dievu pagimdo mumyse naują būdą žvelgti į kitus žmones, į pasaulį ir į ateitį – naują žvilgsnį, kuriame yra dėkingumo, vilties ir atidumo grožiui.

Pasitikėjimas Dievu mus išlaisvina, kad būtume kūrybingi.

Ir tada mes galime giedoti su IV amžiaus šventuoju Grigaliumi: „Kokia mintis gali suvokti Tave, kuris esi anapus visko? Visa Tave šlovina. Visų troškimai tiesiasi į Tave.“