TAIZÉ

Įsakymai

 

Kodėl Jėzus vadina „nauju“ įsakymą vieniems kitus mylėti?

Vienintelį kartą Jėzus pavadino įsakymą „nauju“. Savo kančios išvakarėse jis savo mokiniams pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13, 34). Kuo jis naujas? Argi tarpusavio meilės nereikalauta dar senajame įsakyme: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18)?

Jėzus meilei suteikia naują matą. Jis sako „kaip aš jus mylėjau“ tą pat momentą, kai iš meilės jis atiduoda viską. „Prieš Velykų šventes Jėzus (...) mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Pradeda jis plaudamas jiems kojas ir sakydamas: „Aš jums daviau pavyzdį“ (15 eil.). Paskui, didžiai susijaudinęs dėl to, kad vienas iš Dvylikos, apaštalas Judas, ketina jį išduoti, vis dėlto ir toliau jį myli, išreikšdamas savo meilę duonos gabalėlio davimu: „Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui“ (26 eil.). Pagaliau pavyzdžio davimą ir kąsnio davimą vainikuoja įsakymo davimas: „Duodu jums naują įsakymą“.

Prieš pat naują įsakymą yra mįslingas sakinys: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas“ (31 eil.). Kaip Kristus gali būti pašlovintas prieš jam įžengiant, per kryžių ir prisikėlimą, į savo Tėzo šlovę? Jis jau pašlovintas, nes jo šlovė – mylėti. Štai kodėl dabar, kai jis „myli iki galo“, pasireiškia jo šlovė. Judas išeina į naktį jo įduoti. Bet Jėzus nestebi to įvykio pasyviai: įduotas jis pasiduoda pats, iš pažiūros beviltiškoje suitucijoje myli ir toliau. Štai kokia ta jo šlovė.

Su šiuo nauju įsakymu Jėzus sieja savo mokinius su tuo, ką yra išgyvenęs, jiems duoda galimybę mylėti taip, kaip myli jis. Tą vakarą jis meldėsi: „Kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26). Nuo šiol jis juose gyvens kaip meilė, jis mylės juose. Jis ne tik duoda žodį, kad jo laikytųsi, jis duoda patį save. Su naujo įsakymo davimu Jėzus duoda ir savo artumą. Mato ir Morkaus Evangelijose po Judo išėjimo iškart įsteigiama Eucharistija; Jono Evangelijoje – duodamas naujas įsakymas. Kaip ir Eucharistija, naujasis įsakymas – tai realus buvimas.

Šią naktį Jėzus „paėmė taurę ir tarė: ši taurė yra naujoji sandora mano kraujyje“ (1 Kor 11, 25). Taigi jo įsakymas yra naujas, nes jis priklauso naujajai sandorai, skelbtai pranašo Jeremijo: „Sudarysiu naują sandorą (...). Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį“ (Jer 31, 31-34). Naujojoje sandoroje senasis įstatymas pateikiamas naujoviškai. Dievo įsakymas nebėra išraižytas akmens plokštėse, bet įrašytas mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri vienija mūsų ir Dievo valią.

Kokia įsakymų svarba mūsų santykyje su Dievu?

Pasak apaštalo Jono, bendrystė su Dievu įgyvendinama laikantis įsakymų: „Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame“ (1 Jn 3, 24). Sinajuje Dievas sudarė sandorą „su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus“ (Įst 7, 9). Dar toliau einant link ištakų, Biblija pasakoja, kad sukūręs žmogų Dievas tuoj pat duoda jam įsakymą (Pr 2, 16-17). Taigi be įsakymo tarsi ir nėra santykio su Dievu.

Šį įsakymų visur esimą galima jausti kaip slegiantį. Bet, kad ir kaip tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų paradoksalu, Dievo įsakymai įtvirtina mūsų laisvę. Per savo įsakymus Dievas mums kalba. Tai, ką mes vadiname „dešimt Dievo įsakymų“, Biblijoje vadinama Sandoros žodžiais (pavyzdžiui, Iš 34, 28). Per įsakymus Dievas mums kalba ir kviečia pasirinkti (Įst 30, 15-20).

Gyvūnams Dievas duoda instinktyviai daryti tai, kas teisinga. Mums, žmonėms, jis pasako įsakymus, surizikuodamas duoti mums laisvę. „Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo!“ (Jer 8, 7). Dievas neprogramuoja žmogaus elgesio ir neišgauna jo jėga. Jis mums kalba. Jeremijas skundžiasi dėl situacijos, kuri gali iš to išeiti. Bet Dievas nenori mus vesti kitaip, kaip tik kalbėdamas per savo įsakymus, taigi jam svarbesnis mūsų laisvas atsakas – kad ir koks jis būtų – negu mūsų teisingas elgesys.

Vieną dieną jaunuolis paklausė Jėzaus: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16-17). Kodėl atsiliepdamas Jėzus paprastą įsakymų laikymąsi supriešina su klausimu apie tai, ką daryti gera? Įsakymai – tai kas kita nei informavimas apie tai, kas gera ar bloga. Jėzus primena, kad „vienas tėra Gerasis“. Įsakymais Dievas ne tiek perduoda žinias apie gėrį ir blogį, veikiau kvietimą jo klausyti ir vykdyti tai, ką girdime.

Jėzaus reakcija verčia galvoti apie patį pirmąjį Dievo įsakymą Edeno sode, kuris uždraudė valgyti „nuo gero bei pikto pažinimo medžio“ (Pr 2, 17). Tai įdomus įsakymas, kuris kviečia, bent pradžiai, atsisakyti pažinti gėrį ir blogį! Šis įsakymas reikalauja šį žinojimą palikti Dievui. Jis žmogaus būties centre išlaiko nežinojimo sritį, laisvą erdvę pasitikėjimui, Dievo klausymui. Įsakymai atgaivina mūsų santykį su Dievu, kai juose išgirstame rojaus įsakymo aidą, Dievo balsą, sakantį mums: „Leisk man būti tavo Dievu, leisk man parodyti tau kelią, pasitikėk manimi!“

Laiškas iš Taizé: 2004/2

Atnaujinta: 2004 m. lapkričio 10 d.