TAIZÉNe vieną mėnesį su miesto ir jo apylinkių parapijomis bei šeimomis rengėmės jaunų lotynų amerikiečių susitikimui, kuris vyko Kočabamboje (Bolivija) 2007 spalio 10–14. Jis subūrė 7000 dalyvių iš įvairių Bolivijos regionų, visų Lotynų Amerikos ir kelių Europos šalių. Šis „Laiškas iš Kočabambos“ 2008-iesiems pirmiausia dalintas per Europos susitikimą Ženevoje 2007 gruodžio pabaigoje.
Susitaikinimas – tarsi ugnis
Su visų Lotynų Amerikos šalių jaunimu, susibūrusiu Bolivijoje, mes klausiame savęs: kokius šiandien galime atverti vilties kelius?
Paženklinta didžiulės socialinės ir etninės įvairovės, Bolivijos tauta stengiasi palikti už savęs konfliktus ir eiti pirmyn didesnio teisingumo ir taikos link.
Šiandien daugelyje pasaulio vietų įtampa kyla iš tebekraujuojančių istorijos žaizdų. Kas gali padėti joms gyti, kai, susiduriant su neteisybe, apima bejėgiškumo jausmas?
Kočabamboje susirinkę jaunuoliai parodė, kad įvairovė, užuot vedusi į neišvengiamus nesutarimus ar konkurenciją, neša tarpusavio praturtinimo ir džiaugsmo pažadą [1].
Bolivijoje mes atradome drąsių tikinčiųjų, visu savo gyvenimu išreiškiančių Evangelijos kvietimą kovoti sutaikinta širdimi.
Prie susitaikinimo šaltinių
Jėgų kovoti sutaikinta širdimi semiamės iš asmeninės bendrystės su gyvuoju Dievu. Be vidinio gyvenimo negalėtume iki galo įgyvendinti savo sprendimų. Dievuje randame džiaugsmą, viltį ir gyvenimo pilnatvę.
Argi Dievas nežengė pirmo žingsnio mūsų link? Jėzaus atėjimu Dievas įsipareigoja tikriems mainams su kiekvienu žmogumi. Likdamas anapus to, ką mes galime suprasti, Dievas tampa mums labai artimas.
Iš meilės jis panoro dalytis mūsų būtimi. Tapo žmogumi. Dar daugiau: atiduodamas savo gyvybę ant kryžiaus, Jėzus pasirinko paskutinę vietą [2]. Prisiimdamas sau tai, kas mus skiria nuo Dievo, jis priima asmeniškai mus ir visą žmoniją [3]. Mainais jis mums perduoda savo gyvenimą [4]. Tuo pradedama perkeisti visa kūrinija [5].
Šie mainai su Dievu mums įsikūnija maldoje – per Šventąją Dvasią Dievas ateina apsigyventi mumyse. Savo žodžiu ir sakramentais Kristus atiduoda mums save. Savo ruožtu mes galime visokeriopai atiduoti save jam [6].
Argi Kristus neatėjo įžiebti žemėje ugnies, tos ugnies, kuri jau dega mumyse?
Išplečiant mūsų draugystę, kad ji apimtų visus
Susitaikinimo ugnies negalime užgniaužti savyje. Ji nušviečia kelią, kuris veda mus būti taikdariais ir čia, ir toli [7].
Jei suprasime, ką Dievas daro dėl mūsų, mūsų tarpusavio santykiai visiškai pasikeis. Sugebėsime palaikyti autentišką bendrystę su kitais, dalytis gyvenimu, duodami ir priimdami.
Evangelija kviečia mus žengti pirmą žingsnį kitų link, neturint iš anksto jokių garantijų, kad jie atsilieps.
Kai kuriose situacijose, ypač kai nutrūksta emociniai ryšiai, susitaikinimas gali atrodyti nepasiekiamas. Įsisąmoninkime, kad susitaikinimo troškimas jau yra jo pradžia. Kristus prisiima sau tai, kas, regis, niekur neveda, ir galime jam patikėti visa, kam reikia gydymo. Tai mus skatina išnaudoti progas kaskart žengiant nors mažiausią įtampą mažinantį žingsnį.
Susitaikinimas gali iš esmės perkeisti mūsų visuomenę. Prisikėlusio Kristaus Dvasia atnaujina žemės veidą. Leiskimės, kad ši prisikėlimo dinamika mus skatintų! Nenusiminkime dėl problemų sudėtingumo. Atminkime, kad galime pradėti turėdami labai mažai [8].
Mus palaiko Bažnyčios bendrystė, jinai yra draugystės vieta visiems [9]. „Mums Bažnyčia yra tarsi motina, besiklausanti savo vaikų. Ji priima, paguodžia“ [10]. Šie vienos jaunos lotynų amerikietės žodžiai užduoda mums klausimą: ar mokėsime būti Dievo atjautos atspindžiu?
Ar konfliktinėse situacijose mokėsime išklausyti kitus? Tuomet nebūtų tiek daug skaudžių išsiskyrimų [11]. Pasistenkime įsijausti į kitą žmogų.
Ar mokėsime siekti, kad ištekliai būtų skirstomi teisingiau? Išdrįskime peržiūrėti savo gyvenimo būdą, kad jame būtų daugiau paprastumo, solidarumo su nuskriaustaisiais ir rūpinimosi Kūrinija.
Ar būsime arti tų, kurie yra neturtingesni už mus? Dalijantis su jais įvyksta gyvenimo mainai: jie paskatina mus būti dosnesnius, ir tai mums padeda įveikti savo ego. Dar daugiau, jų skurdas padeda mums priimti savo pačių pažeidžiamumą. Tokiu įsipareigojimu prisidedame prie pagarbos kiekvieno žmogaus orumui.
Ar sieksime atleidimo? Ar yra kitas būdas nutraukti tebesitęsiančio pažeminimo grandinę [12]? Kalbama ne apie skausmingos praeities užmiršimą ar aklumą dabartinėms neteisybėms. Evangelija kviečia mus neminėti skriaudų atleidžiant ar net pakilti virš savo lūkesčių ką nors gauti mainais. Šitaip randame Dievo vaikų laisvę.
Taip, mes norime kovoti sutaikinta širdimi, būti aistringais bendrystės ieškotojais, gebančiais taip išplėsti savo draugystę, kad ji apimtų visus.