Šiomis vadybos, reklamos dienomis mes išmokome nepasitikėti tais, kurie mums žada gerus dalykus. Šiame kontekste Naujojo Testamento veiksmažodis „evangelizuoti“ gali mus gąsdinti. Mes varžomės siūlyti savo tikėjimą kam nors kitam, tarsi bandytume ką nors parduoti. Ir mums taip svarbu gerbti kitus, kad nenorime sudaryti įspūdį, jog primetame savo idėjas ar stengiamės įtikinti kitus. Ypač tokiu intymiu klausimu, kaip pasitikėjimas Dievu.
Bet ar mes tikrai žinome, kas Naujajame Testamente suprantama kaip „evangelizavimas“?
Graikų kalboje šis veiksmažodis vartojamas pasakymui „skelbti gerą naujieną“: taigi tas, kuris yra „evangelizuojamas“, – tai tas, kuris „supažindinamas“. Šį veiksmažodį galima vartoti pranešant apie gimimą, paliaubas ar naujo vadovo inauguraciją. Savaime jame nėra jokios religinės prasmės. Ir vis dėlto būtent šiuo žodžiu, beveik pernelyg banaliu, krikščionys pasirinko apsakyti brangiausią savo tikėjimo aspektą: Kristaus prisikėlimo skelbimą. Įdomu, kad pamažu žodis prarado savo papildinį. Žmonės sako ne „supažindinti ką nors su Kristaus prisikėlimu“,o tiesiog „evangelizuoti ką nors“. Žinoma, tai dėl laiko taupymo, bet papildinio nebuvimas turi ir gilesnę prasmę.
Skelbti Gerąją prisikėlimo Naujieną krikščionims nereiškia kalbėti apie mokymą, kurį reiktų išmokti mintinai, arba apie apmąstytiną išminties dalyką. Evangelizuoti pirmiausia reiškia liudyti žmogaus pasikeitimą iš vidaus: dėl Kristaus prisikėlimo jau prasidėjęs mūsų pačių prisikėlimas. Savo begaline pagarba tiems, su kuriais susitikdavo (išgydymo veiksmai, apie kuriuos praneša Evangelijos), užimdamas žemiausią vietą, kad niekas nebūtų žemiau už jį (tokia jo krikšto prasmė), Jėzus Kristus atstatė kiekvieno žmogaus vertę ir orumą. Dar daugiau, Jėzus buvo su mumis mirtyje, kad mes galėtume būti arti jo jo bendrystėje su Tėvu. Dėl šių „nuostabių mainų“ (Velykų liturgija) mes atrandame, jog esame Dievo visiškai priimti tokie, kokie esame. Pirmųjų amžių krikščionys tai apibendrino pasakymu: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu!“
Taigi evangelizuoti pirmiausia reiškia ne kam nors kalbėti apie Jėzų, bet daug giliau – padėti tam žmogui suvokti vertę, kurią jis turi Dievo akyse. Evangelizuoti reiškia perduoti jam šiuos Dievo žodžius, kurie nuskambėjo penkis amžius prieš Kristų: „Esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano“ (Izaijo 43, 4). Nuo Velykų ryto žinome, kad Dievas nedvejodamas atidavė viską, kad mes niekad nepamirštume, ko esame verti.
Ar galima „evangelizuoti“ ką nors gerbiant jo laisvę?
Priversti žmones suprasti savo vertę Dievo akyse nėra kas nors pasirenkamo. Paulius net sako: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Korintiečiams 9, 16). Jam evangelizavimas yra tiesioginė jo atsidavimo Kristui pasekmė. Savo prisikėlimu Kristus neatskiriamai suvienija su Dievu. Daugiau niekas nebegali jaustis atskirtas nuo tos vienybės. Ir sykiu žmonija nebėra suskaldyta: po prisikėlimo mes priklausome vienas kitam.
Vis dėlto lieka klausimas: kaip perduoti šią naujieną žmonėms, kurie nieko nežino apie Dievą ir, regis, nieko iš jo nesitiki?
Pirmiausia – savo asmeniniu atsidavimu Kristui. Paulius sako: „Jūs apsivilkote Kristumi“ (Galatams 3, 27). Evangelizavimas reikalauja pradėti nuo savęs. Prisikėlimo tikrovę liudijame pirmiausia savo gyvenimu, o ne žodžiais: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Filipiečiams 3, 10-11). Tai dėl mūsų įsitikinimo, mūsų ramaus džiaugsmo žinant, kad esame mylimi visą amžinybę, Kristus tampa įtikimas akyse tų, kurie jo nepažįsta.
Tačiau būna situacijų, kai reikalingi žodžiai. Petras tai aiškiai pasako: „Būkite visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Petro 3, 15). Žinoma, kalbant apie intymią meilę reikia didelio takto. Ir kartais sunku rasti žodžių, ypač situacijose, kur tikėjimas brutaliai ginčijamas. Jėzus tai gerai žinojo ir savo mokiniams sakė: „Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti“ (Luko 12, 11-12).
Kadangi Kristus pats apsivilko mūsų žmogiškumu, o mes apsivilkome Kristumi, neturime niekad bijoti, kad nežinosime, ką kalbėti. Krikščionių pašaukime nesirinkti tų, ką mylėti, bet priimti kiekvieną nerūšiuojant esama didžiadvasiškumo, kuris jaudina, dar daugiau, apgaubia kitą pačiu Kristaus gyvenimu. Mūsų gebėjime tarnauti mes dalijamės savo drabužiu su tais, kuriems tarnaujame, kiek panašiai kaip Jėzus, kuris mazgodamas mokiniams kojas, „nusivelka viršutinius drabužius“ (Jono 13, 4). Pirmiausia už mus kalbės mūsų veiksmų nesavanaudiškumas; jis patvirtins mūsų sakomus žodžius.