Kas Biblijoje sakoma apie nekaltųjų kančias?

Ivano Karamazovo protestas garsiame Dostojevskio romane daugeliui žmonių lieka didžiausia kliūtis tikėti Dievo meile: ar įmanoma pasitikėti Dievu pasaulyje, kur kankinami vaikai? Jei Dievas geras, kaip jis gali leisti kentėti nekaltiems?

Dvasinio žmonių ieškojimo per amžius liudijime – Biblijoje – irgi grumiamasi su šiuo klausimu. Psalmėse vaizduojamas tikinčiųjų sumišimas susidūrus su nedorėlių laime ir teisiųjų nelaime: „Tai gal veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas nekaltumui savo paliudyti? Juk diena iš dienos kenčiu vargą, nuplaki tu mane kas rytą... O aš, Viešpatie, tavęs šaukiuosi, sveikina tave mano maldos kas rytą. O Viešpatie, kodėl mane atstumi, kodėl nuo manęs slepi savo veidą?“ (Ps 73, 13-14; 88, 14-14). Akivaizdu, kad senasis aiškinimas, siejąs skausmą ir nuodėmę, ne visada veikia, be galo dažnai pasitaiko, kai kančia nėra pelnyta atitolimo nuo Dievo pasekmė.

Hebrajų Raštų centre esanti Jobo figūra – gyvas šios mįslės pavyzdys. Teisus ir pamaldus vyras, apipiltas išmėginimais, atsisako paneigti ir tvirtinimą, jog yra nekaltas, ir savo santykius su Viešpačiu. Bet kokia kaina laikydamasis šių dviejų polių, Jobas mato, kaip jo ginčas su Viešpačiu išveda į naują proskyną. Tai ne intelektualus paaiškinimas, juo labiau ne kančių pateisinimas – tai baisybė, kurios Dievas niekad negalėtų siūlyti, – bet veikiau apreiškimas konteksto, kuris keičia visas spalvas. Jobas suvokia, kad tariamas sprendimas, kuriuo Dievui suverčiama atsakomybė už kančias, veda į aklavietę, į didžiausią nesusipratimą. Pasukus šalin nuo šio klystkelio, atsiveria teisingesnio matymo galimybė.

Iš tiesų šis matymas egzistavo nuo pat biblinio apreiškimo pradžios. Pirmas nekaltas žmogus, kurį sutinkame Biblijos puslapiuose, yra Abelis, brolio Kaino neteisingai nužudytas. Pradžios knygos autorius apie tai rašo: „Viešpats Kainui tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pr 4, 10). Biblijoje kraujas – tai gyvybė (žr. Kun 17, 11.14). Ir žmogiško nedorumo užgesinta gyvybė paradoksaliai atgauna balsą. Smurtu anaiptol nenutildytą aukos širdyje glūdintį troškimą gyventi išlaisvina jos sužeistas nekaltumas. Jos šauksmas pasiekia Dievo ausis ir verčia jį įsikišti.

Tokia pati veiksmo raida ir išganymo istorijoje Išėjimo knygos pasakojime. Nusileisti ant žemės Dievą priverčia ne koks žygdarbis ar atsidavimas, o šauksmas, kyląs iš engiamų žmonių. Vergų dejonės išjudina didžiulį išlaisvinimo vyksmą, per kurį Dievas tampa artimas (žr. Iš 2, 23–25).

Izraelio pranašai žengia žingsnį toliau. Jie savo kūnais patiria, kaip Dievą – tobulą Nekaltąjį – atmeta tauta, norinti pati tvarkyti savo likimą. Štai Ozėjas, priverstas kantriai kęsti savo mylimosios išdavystę, – gyvas Dievo ištikimybės neištikimai tautai pavyzdys. Arba Jeremijas, atskirtas ir persekiojamas, „žmogus, kuris kaltina ir teisia visą kraštą“, pasmerktas likti vienišas su „žaizda, kuri nesiduoda gydoma“ (Jer 15, 10.17–18). Reikia pastangų, kad suprastum, jog šie vyrai per savo kančią (nes jų niekas neišklauso ir nesupranta) iš tiesų leidžia mums pažvelgti į paties Dievo širdį.

Jei pranašų gyvenimas atskleidžia, kad nekaltųjų kančios ne tik paskatina Dievą veikti ir atstatyti teisybę, bet ir yra privilegijuota zona, kur žmonės gali įžengti į jo paslaptį, tai paslaptinga figūra, aptinkama Iz 40–55 skyriuose, aiškiai tai išreiškia. Tai būtybė, apibūdinama kaip paskutinė iš paskutinių, lyg magnetas traukianti kitų piktumą, kad jį paverstų kančia (žr. Iz 53). Bet šis vyras, visų niekinamas ir tariamai atmestas Dievo, iš tiesų yra Dievo Tarnas, tai yra tas, kuris žemėje įgyvendina dievišką išganymo planą. Jei „Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią“ (Iz 53, 10), tai todėl, kad iškeltų jį visų akivaizdoje, kad visi matytų jame paties Dievo veikimą susitaikant su tais, kurie jį atmeta, prisiimant sau jų neištikimybės pasekmes.

Ar Jėzaus gyvenimas sako ką nors daugiau?

Neatsitiktinai pirmieji krikščionys vis grįždavo prie šių Izaijo skyrių, ieškodami Raštuose, kaip suprasti savo mokytojo Jėzaus lemtį. Jau tai, kad Kristus pagydė pasmerktuosius, liudija jo valią iš meilės prisiimti kitų kančias (žr. Mt 8, 16-17). Bet ypač tai, kaip jis sutiko žiaurią mirtį, sulaužo pragarišką blogio ratą. Pasmerkimas nekaltojo, kuris atsako atleidimu (žr. Lk 23, 47.34), leidžia išsipildyti Dievo užmojui išteisinti daugelį (žr. Iz 53, 10–11). Kitaip tariant, nekalto žmogaus kančia, išgyventa iki galo, visiems žmonėms grąžina nekaltumą. Jėzaus kraujas „byloja geriau už Abelio kraują“ (Hbr 12, 24), nes juo pasiekiamas Dievo nusileidimas ant žemės kaip neišsenkamas naujo gyvenimo šaltinis.

Paskutinėje Biblijos knygoje (Apreiškime Jonui) visas šis procesas išaiškinamas 6 skyriuje per žmonijos istorijos raidos regėjimą. Kalbama apie septyniais antspaudais užantspauduotą knygą. Keturi pirmieji aprašo savarankiškai veikiančią žmoniją, neišvengiamai besileidžiančią į mirtį. Sulig penktuoju antspaudu įžengiam į atvirkščią judėjimą – gelbstintį Dievo veikimą. Ir tai prasideda kaip tik „nužudytųjų sielų“ (Apr 6, 9–11) šauksmu. Neturėtume jų apriboti tik kankiniais krikščionimis. Tai „visas nekaltas kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju“ (Mt 23, 35; žr. Apr 18, 24). Dieve nekaltųjų kraujas įgyja veiksmingą galią, kuri priešinasi griaunančiam smurto poveikiui. Tariamas jų pralaimėjimas pradeda išvadavimo judėjimą, kuris viršūnę pasiekia Kristaus kryžiuje.

Tai parodoma atplėšiant sekantį antspaudą, kai ateina „didi Avinėlio rūstybės diena“ (Apr 6, 17). „Dievo rūstybė“ arba „pyktis“ – tai techninė sąvoka, Biblijoje vartojama išreikšti jo atsakui į nuodėmę, idant būtų atkurtas teisingumas, kurio buvo nepaisoma. Čia kalbama apie aktą, kuriuo Jėzus ima ant savęs visą žmonių blogį, patirdamas jo pasekmes iki pat galo, savo kūnu (žr. 1 Pt 2, 21–24).

Atiduodamas gyvybę iki galo Jėzus patiria tą patį likimą kaip visos nekaltos aukos ir taip užtikrina, kad jų kančia nebūtų veltui. Jis įneša jų kančias į savo santykį su Tuo, kurį jis vadina aba – Tėvu. Ir kadangi Tėvas visada išklauso (žr. Jn 11, 42), mes užtikrinti, kad šios kančios ne veltui. Tai lemia, kad dingsta senoji pasaulio tvarka, pažymėta neteisybės, ir pasirodo „naujas dangus ir nauja žemė, kur gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13). Štai galutinis atsakas (nes jis išgyventas) Ivanui Karamazovui ir Jobui. Anaiptol netoleruodamas nors ir akimirkos nekaltųjų kančios, savo mylimame Sūnuje Dievas su jais geria kartybės taurę iki dugno ir taip darydamas paverčia tą taurę palaiminimu visiems.

Laiškas iš Taizé: 2003/6