2004 m. lapkričio 10 d.
Ar krikštas būtinas, kad įžengtume į krikščionišką gyvenimą?
Norint suprasti krikšto prasmę visoje jo pilnatvėje, reikia pažiūrėti, kaip jį įgyvendino pirmieji Kristaus mokiniai. Petro žodžiai per pirmąsias krikščioniškas Sekmines klausiusiems „verte vėrė širdį“, kai jie suprato, jog nesugebėjo Jėzuje įžvelgti Dievo Siųstojo. Kupini gailesčio jie klausinėjo apaštalų: „Ką mums daryti?“ Ir Petras atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės: tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 37-38). Taigi krikštas išreiškia, (...)
2006 m. kovo 24 d.
Vieną dieną žmonės atvedė pas Jėzų vaikus, kad jis juos palaimintų. Mokiniai tam priešinosi. Jėzus užsirūstino ir liepė jiems leisti vaikams ateiti pas jį. Paskui pasakė: „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Morkaus 10, 13-16).
Pravartu prisiminti, kad anksčiau Jėzus tiems patiems mokiniams buvo sakęs: „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys“ (Morkaus 4, 11). Dėl jos jie viską paliko, kad sektų paskui Jėzų. Jie ieško Dievo artumo, jie nori būti jo karalystės dalimi. Bet dabar Jėzus juos įspėja, kad atstumdami vaikus jie kaip tik užveria (...)
2005 m. gruodžio 23 d.
Pasakojimai apie Kristaus gimimą yra neišsemiami. Per visą gyvenimą, mūsų tikėjimas juose randa jį maitinančius ir perkeičiančius šaltinius, kad vis labiau ir labiau taptų tikėjimu Evangelijos Dievu. Ten krikščionys suranda savo Dievą ir atranda save bei savo širdies tiesą.
Kalėdos pateikia mums paradoksų, kurie išsibarstę visoje Evangelijoje nuo pradžios iki galo: begalinis Dievas čia yra mažame vaikelyje, Visagalis Dievas yra naujagimio kūdikio silpnume, Žodis pravirksta. Ar buvo pakankamai pabrėžta, koks gilus ryšys yra tarp šių pasakojimų ir likusio Jėzaus (...)
2006 m. gruodžio 6 d.
Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma – vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą.
Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo (...)
2004 m. lapkričio 10 d.
Kodėl Jėzus vadina „nauju“ įsakymą vieniems kitus mylėti?
Vienintelį kartą Jėzus pavadino įsakymą „nauju“. Savo kančios išvakarėse jis savo mokiniams pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13, 34). Kuo jis naujas? Argi tarpusavio meilės nereikalauta dar senajame įsakyme: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18)?
Jėzus meilei suteikia naują matą. Jis sako „kaip aš jus mylėjau“ tą pat momentą, kai iš meilės jis atiduoda viską. „Prieš Velykų šventes Jėzus (...) mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, (...)
2006 m. liepos 3 d.
Antikoje pasaulį įsivaizdavo kaip triaukštį namą. Viršutiniame aukšte – dangus – Dievo ir jo angelų buveinė, po žeme – mirusiųjų karalystė, o per vidurį – žemė, apgyvendinta augalų, gyvūnų ir žmonių. Tokioje visatoje žmogaus svarba atrodė savaime suprantama. Įkurdintas tarp dieviškojo ir sukurtojo pasaulių, jis buvo pašauktas būti tarpininku tarp tų dviejų.
Šiuolaikinis mokslas radikaliai pakeitė šį požiūrį. Mums – pasimetusiems mažoje planetoje, besisukančioje apie vieną žvaigždę (kokių milijardai vidutinio dydžio galaktikoje nuolat besiplečiančioje visatoje), – (...)
2004 m. lapkričio 10 d.
Kodėl mirties instrumentas tapo krikščionybės simboliu?
Mirtis – didžiausia žmogiškosios dalios mįslė. Visa, ką per metų metus esame sukūrę, visa, kas žmogaus būtyje yra gražaus, atrodo, per akimirką pavirsta dūmais. Ir štai pačioje krikščionybės širdyje randame smurtinės mirties simbolį.
Tiesą sakant, nuo pat pradžių mirtis niekad nebuvo Evangelijos centre. Tikėjimas prasideda nuo galingesnio už mirtį Gyvenimo skelbimo: „Jis prisikėlė!“ Būtent prisikėlimo šviesoje mirtis užima savo vietą krikščionybės programoje.
Šioje šviesoje mirtis keičia savo ženklą. Be (...)
2007 m. spalio 12 d.
Tai, kas atrodė savaime suprantama žydų ir Naujojo Testamento tradicijoje, šiais stipraus individualizmo laikais kelia sunkumų. Priešingai nei jausmas „kiekvienas už save“, kiekvienas žmogus buvo laikomas žmonijos atstovu, žmonijos, suvokiamos kaip vienetas, ne abstrakčiai, bet kaip dvasinio pobūdžio tikrovė. Šiandien mums sunku tai įsivaizduoti.
Tačiau mes patiriame artimą žmogišką solidarumą, gilią bendrystę, kai jaučiame, kad žmonija yra viena ir kiekvienas žmogus gali ją simbolizuoti. Pagalvokime, kaip mus sujaudina žinia, kad kas nors pasisiūlo mirti vietoj (...)
2005 m. gegužės 23 d.
Ar Evangelija kalba tik krikščionims?
Pasak Kristaus žodžių, Evangelija skirta visai žmonijai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai žmonijai“ (Mk 16, 15). Bet misijos idėja daugelį trikdo. Ar visas pasaulis turi priimti krikščionių religiją? Ar misionieriška veikla neslepia troškimo dominuoti? Krikščionybės plitimas kartais ėjo ranka rankon su užkariavimais. Jėzus siuntė savo mokinius „lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3), vis dėlto kartais krikščionys elgėsi lyg vilkai tarp avinėlių.
Tikriausiai todėl daugelis krikščionių tapo atsargūs. Mes išmokome (...)
2005 m. balandžio 28 d.
Ką Jėzus norėjo išreikšti palikdamas mums Eucharistiją?
Krikščioniškos žinios širdis – bendrystė, gyvenimo pasidalijimas su Dievu. Jos padarinys – solidarumas tarp žmonių, kurie visi yra to paties Tėvo sūnūs ir dukros. Gyvendamas žemėje kaip vienas iš mūsų, Jėzus ne tik kvietė žmones atsiverti šiai žiniai, jis ją praktiškai įgyvendino savo būtimi: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 38–39). Nors (...)
2005 m. liepos 19 d.
Vienas ankstyvųjų krikščionių raštų žinovas pastebėjo, kad tik IX a. buvo parašyta veikalų apie Eucharistiją. Iki tol, nors Eucharistija labai svarbi ir dažnai minima, traktato apie ją nebuvo. Tai todėl, kad pirmieji krikščionys ją visada siejo su tikėjimo slėpinio visuma. Iš tiesų ji ir yra sintezė. Jei nesutariama dėl kokio nors esminio tikėjimo aspekto, Eucharistija pasitarnaus kaip atskaitos taškas pasitikrinti, ar esame teisingame kelyje, ar ne. Taigi II amžiuje Ireniejus iš Liono sakė: „Mūsų mąstysena derinasi prie Eucharistijos, o ši savo ruožtu patvirtina (...)
2007 m. liepos 10 d.
Šiomis vadybos, reklamos dienomis mes išmokome nepasitikėti tais, kurie mums žada gerus dalykus. Šiame kontekste Naujojo Testamento veiksmažodis „evangelizuoti“ gali mus gąsdinti. Mes varžomės siūlyti savo tikėjimą kam nors kitam, tarsi bandytume ką nors parduoti. Ir mums taip svarbu gerbti kitus, kad nenorime sudaryti įspūdį, jog primetame savo idėjas ar stengiamės įtikinti kitus. Ypač tokiu intymiu klausimu, kaip pasitikėjimas Dievu.
Bet ar mes tikrai žinome, kas Naujajame Testamente suprantama kaip „evangelizavimas“?
Graikų kalboje šis veiksmažodis vartojamas (...)
2004 m. gruodžio 1 d.
Kodėl reikia tikėti, kad būtum išgelbėtas?
„Ji (Evangelija) juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Išgelbėjimas – išvadavimas iš to, kas bjauroja, menkina, griauna gyvenimą. O galybė, kurią Dievas panaudoja tam, kad išgelbėtų, – tai „jo Sūnaus Evangelija“ ( Rom 1, 9). Ši Evangelija – geroji naujiena – atskleidžia Dievą, atiduodantį viską: savo atleidimą, savo gyvybę, savo džiaugsmą. Todėl išgelbėjimas apima ne tik tuos, kurie patenkina tam tikrus kriterijus. Jis skirtas geriems ir piktiems, išmintingiems ir kvailiems. Dievas gelbsti „kiekvieną (...)
2007 m. spalio 12 d.
Naujajame Testamente tikėjimas pirmiausia įgauna veiksmo pavidalą. Tai konkretus žmogaus „atėjimo pas Jėzų“ žingsnis. Galbūt net galima pasakyti, kad prieš būdamas „judesiu link“ esmingiau jis yra troškulys, troškimas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki“ (Jono 7, 37). Jei šiame tekste šv. Jonas sulygina „troškimą“ ir „tikėjimą“ (plg. 6, 35), jis žino, kad „atėjimas pas Jėzų“ iš esmės priklauso nuo slaptos traukos, kuria Tėvas jau paveikė žmogaus širdį (6, 44).
Taigi tikėjimas pirmiausia liečia ne tam tikras tiesas ar ateities pažadus, ir (...)
2007 m. gruodžio 3 d.
Nors tikėjimas apskritai laikomas religija, nes kalbama apie santykį su Absoliutu, kuris vadinasi Dievas, ši sąvoka neatrodo labai naudinga norint suvokti jos unikalų pobūdį. Tad ar jis turėtų būti vadinamas dvasingumu? Taip, ta prasme, kad siūlo asmeninį ir išgyventą kelią giliau įsiskverbti į būties prasmę. Vis dėlto šis kelias nepaliekamas tik individo nuožiūrai, jis nėra sudarytas iš sandų, kuriuos galima laisvai pasirinkti pagal savo užgaidą. Tai piligrimystė Kristaus pėdomis, ir ji būtinai suveda piligrimą į santykį su visais, kurie eina tuo pačiu keliu.
Tai (...)
2004 m. lapkričio 10 d.
Kokį ryšį su Dievu turi žodžiai „bijoti Dievo“?
Įvairūs žodžiai išreiškia mūsų santykį su Dievu. Mes galime tikėti Dievą, mylėti jį ir jam tarnauti. Kartais girdime žodžius bijoti Dievo. Nors Biblijoje šis apibūdinimas dažnai kartojamas, sunku jį suprasti, todėl verta atidžiau perskaityti kelis tekstus, kad geriau suprastume jo prasmę.
Pirmiausia – baimė yra visų religijų fonas. Dieviškumo pasireiškimai kelia stiprias emocijas, kartais net paniką ir siaubą. Jie ir žavi, ir gąsdina. Susitikimas su netikėta Dievo tikrove neįmanomas be sukrėtimo. Taip buvo nuo Dievo (...)
2007 m. balandžio 2 d.
Jeigu Jėzus žinojo, kad Judas ketina jį išduoti, kodėl iki galo laikė jį savo rate?
Tarp daugelio mokinių, kurie sekė paskui jį, Jėzus paskyrė dvylika jam artimiausių, kad pasidalintų ir tęstų jo misiją. Jis labai rimtai žiūrėjo į šios dvylikos apaštalų grupės formavimą – prieš tai visą naktį meldėsi.
Bet tam tikru metu Jėzus suvokė, kad vieno iš dvylikos, Judo, nuostata pasikeitė. Jėzus suprato, kad Judas ėmė tolti nuo jo, ir net matė, kad jis ketina jį „išduoti“, kaip sakoma evangelijose. Pasak Jono Evangelijos, Jėzus jau Galilėjoje suprato, kas vyksta, gerokai prieš (...)
2008 m. rugsėjo 12 d.
Egzistuoja žaizdos, kurių mes neužmirštame. Kai kuriose situacijose, kelias į išgijimą verčiau turi pereiti per padaryto blogio įsisąmoninimą, nei kad per jo užmiršimą. Tokiu būdu nevengiama pažvelgti į padarytą blogį, – jis vis tiek išlieka, – tačiau jo nenuslėpdami galime leisti meilei viską perkeisti ir leisti perkeisti save pačius. Jeigu Senajame Testamente kalbama apie Dievo pyktį, tai tik todėl, kad Dievui skauda, ir kad jo meilė Izraeliui yra sužeista jo tautos neištikimybės.
Tai kas nuostabiausia biblinėje istorijoje – tai pranašų atradimas, – kad Dievo meilė (...)
2008 m. rugpjūčio 28 d.
„Praeidamas“ (žr. Morkaus 1, 16 ir 2, 14) Jėzus pamatė pirmuosius savo mokinius ir juos pasišaukė. Kartu su šiuo „praėjimu“ yra jaučiamas laisvės dvelksmas. Jėzus neturėjo nustatytos strategijos; jis pamatė būsimuosius savo mokinius ir juos pasišaukė. Jis pasakė labai mažai apie tai, ko jis iš jų tikėjosi, arba apie tai, ko jie galėjo tikėtis iš jo paties. Jie turėjo tai suvokti pamažu. Jėzus norėjo, kad jie būtų laisvi, kaip jis. Arba, tiksliau, tokie pat laisvi, kaip ir jis.
„Tu sek paskui mane!“ – tokie buvo paskutiniai Jėzaus ištarti žodžiai Evangelijoje (Jono 21, (...)
2006 m. birželio 22 d.
Daugeliui mūsų amžininkų tikėjimas į visagalį ir visažinį Dievą sunkiai derinasi su žmonių pasirinkimo laisvės realybe. Jei Dievas žino viską, kas vyks, ir turi planą savo kūrinijai, kam laužyti galvą stengiantis individualiai pasirinkti?
Sąvoka Dievo „sumanymas“ ar „planas“ nereiškia, kad viskas yra iš anksto surašyta lyg kokioje knygoje. Tuo tiesiog norima pasakyti, kad visatos būtis ir patys mūsų gyvenimai nėra atsitiktinumo vaisius, kad mes egzistuojame dėl kai ko. Dievas sukūrė pasaulį ir žmones tam, kad mes galėtume užmegzti santykius su juo, kad pasidalintų su (...)
2009 m. vasario 21 d.
Dievo dvasios alsavimas mumyse suteikia giluminį džiaugsmą. Kai mes laimingi, mes esame dermėje su Dievu. Tačiau kitiems kenčiant mūsų laimė su jų kančia nedera. Štai dėl ko apaštalas Paulius rašo: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais“, tačiau taip pat „verkite su verkiančiais“ (Romiečiams 12, 15). Juk mes esame sutverti džiaugtis. Tačiau susidūrę su kitų kančia, būtent liūdėdami esame tiesoje.
Laimė gali skaudinti tuos, kurie nuo jos atskirti. Tas, kuris džiaugiasi savo sėkme, gali žeisti tuos, kuriems nepavyko. Arba įsimylėjėlių džiaugsmas gali atrodyti sunkiai priimamas (...)
2005 m. lapkričio 23 d.
Ar turi krikščionis tikėti, kad yra pragaras?
Buvo laikas, kai skelbiant krikščionišką žinią, siekiant sukrėsti abejingus ar neklusnius tikinčiuosius, būtinai turėjo būti minimas pragaras. Mūsų dienomis vien tokia bausmės vietos sąvoka piktina žmones – ji atrodo visiškai nesuderinama su tikėjimu Dievo meile. Ar tikrai Kristus galėtų sutikti su galutiniu praradimu to, už ką jis atidavė savo gyvybę iki galo?
Bet koks mąstymas apie šios sunkios doktrinos prasmę turi prasidėti nuo pastebėjimo: pragaras pasirodo tik su Evangelija! Hebrajų Rašte, mūsų Senajame Testamente, (...)
2004 m. lapkričio 11 d.
Kas yra krikščioniškos vilties šaltinis?
Kai žmonėms sunku rasti pagrindą vilčiai, tie, kurie pasitiki Biblijos Dievu, labiau nei bet kada turi būti pasirengę „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Jie turi suprasti, kuo ypatinga iš tikėjimo kylanti viltis, kad galėtų joje įsikurti.
Net jei pagal apibrėžimą viltis nurodo ateitį, Biblijai ji yra auganti iš dabarties – Dievo šiandiena. Laiške 2003 brolis Roger mums primena: „Vilties šaltinis yra Dievuje, kuris tegali mylėti ir nepaliaujamai mūsų ieško.“
Hebrajų (...)
2006 m. spalio 24 d.
„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Luko 6, 37). Ar įmanoma įgyvendinti šį Evangelijos posakį? Ar neturime teisti, jei nenorime atsisakyti pastangų pakeisti tai, kas neteisinga? Bet šis Jėzaus kvietimas giliai įsiskverbė į žmonių širdis. Apaštalai Jokūbas ir Paulius, daugeliu atžvilgių tokie skirtingi, atkartoja jį beveik tais pačiais žodžiais. Jokūbas rašo: „O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!“ (Jokūbo 4, 12). Ir Paulius: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?!“ (Romiečiams 14, 4).
Nei (...)
2004 m. lapkričio 11 d.
Kodėl priešų meilė tokia esminė Evangelijoje?
Šeštame Luko evangelijos skyriuje, iškart po Palaiminimų, Jėzus ilgai ragina savo mokinius į neapykantą atsakyti meile (Lk 6, 27-35; plg. Mt 5, 43-48). Tame kontekste šis raginimas rodo, kad Lukui savo priešininkų meilė yra tai, kas apibūdina Kristaus mokinius.
Jėzaus žodžiai nurodo dvi gyvensenas. Pirmoji – „nusidėjėlių“, kitaip sakant, tų, kurie elgiasi neatsižvelgdami į Dievą ir jo Žodį. Jie veikia taip, kaip kiti elgiasi su jais – jų veiksmai iš tiesų yra tik reakcija. Tokie žmonės dalija pasaulį į dvi stovyklas – (...)
2008 m. spalio 4 d.
„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Gailestingiesiems Jėzus nežada nieko kito kaip tai, ką jie jau dabar patiria. Visuose kituose palaiminimuose pažadas apima daug daugiau, jis veda daug toliau: liūdintys bus paguosti, tyraširdžiai regės Dievą. Tačiau ką daugiau Dievas galėtų suteikti gailestingiesiems? Gailestingumas yra Dievo ir žmonių pilnatvė. Gailestingieji jau dabar išgyvena paties Dievo gyvenimą.
Gailestingumas – tai senas žodis. Per visą savo ilgą istoriją jis įgijo labai plačią reikšmę. Graikų kalboje, kuria parašytas (...)
2007 m. gegužės 28 d.
Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje.
Netgi (...)
2009 m. gegužės 29 d.
Susidūrus su gyvybės stebuklu ir matant savo „rūpestingai sudėtus“ kūnus (Ps 139) daugeliui žmonių nekyla abejonių dėl to, jog žmogui gyvybę įkvėpė Dieviškoji kibirkštis. Stebina tai, kad šių dienų protas, kuris yra taip aiškiai orientuotas į mokslą, atranda tą pačią tiesą, apie kurią byloja šv. Rašto išmintis. Iš tikrųjų šv. Rašte sakoma, jog Dievas įkvepia žmogui gyvybės alsavimą, o šiame gyvybės alsavime Dievas gali būti mumyse (žr. Pr 2). Alsavimas ir Dvasia yra tas pats žodis Senojo Testamento hebrajų kalba.
Tikintieji trokšta Dievo buvimo juose per šv. Dvasią, kuri (...)
2008 m. spalio 23 d.
Dialogas su kitų konfesijų krikščionimis – tai mokymasis būti ne priešais, o partneriais. Dialogas nėra vien abipusių nuolaidų paieškos procesas kaip diplomatijoje. Čia svarbu bendromis pastangomis siekti kuo geriau atskleisti Kristaus veidą, jo valią pasauliui, Bažnyčiai ir visai žmonijos šeimai.
Nei viena bažnyčia negali savintis Kristaus ir teigti, jog tik ten yra visas Kristaus tikrumas. Tai žinodami suprantame, jog mes reikalingi vieni kitiems, kad Jėzaus veidas suspindėtų visa didybe. Anot vieno XX a. teologo, krikščionybė yra tokia religija, kuriai (...)
2008 m. kovo 24 d.
Kai kalbama apie asmenų ar žmonių grupių sutaikinimą tikėjimo vardu, kartais girdime būgštaujant, jog šitai veda prie suvienodėjimo, kuris padarytų žalos kiekvienos pusės savitumui. Ar nebus prarasta tai, kas jų kelyje autentiškiausia? Dar blogiau, ar tik stipresnioji pusė nesikėsins kitų „praryti“, primesdama savąjį požiūrį?
Tokia baimė nežino bibliniam žvilgsniui būdingos vienybės sampratos, kuri visiškai priešinga tam, ką mes įpratę galvoti. Paprastai pradedame nuo asmens ar žmonių grupės autonomiško buvimo ir tik paskui svarstome, kaip užmesti ryšį tarp tų (...)
2004 m. lapkričio 10 d.
Ar turime apgailėti savo nuodėmes?
Apaštalas Petras supratęs, ką padarė išsižadėdamas Kristaus, „graudžiai pravirko“ (Mt 26, 75). Po kelių savaičių, Sekminių dieną, jis priminė Jeruzalės gyventojams, kaip nedovanotina buvo nubausti mirtimi niekuo nenusikaltusį Jėzų. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdis, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Gailestis kimba prie klaidų tarsi šešėlis, kurio sunku atsikratyti.
Gailestis yra dviprasmis. Jis gali įstumti mus į neviltį arba vesti į atgailą. Nusivylęs savimi, Petras galėjo (...)
2004 m. lapkričio 10 d.
Kas Biblijoje sakoma apie nekaltųjų kančias?
Ivano Karamazovo protestas garsiame Dostojevskio romane daugeliui žmonių lieka didžiausia kliūtis tikėti Dievo meile: ar įmanoma pasitikėti Dievu pasaulyje, kur kankinami vaikai? Jei Dievas geras, kaip jis gali leisti kentėti nekaltiems?
Dvasinio žmonių ieškojimo per amžius liudijime – Biblijoje – irgi grumiamasi su šiuo klausimu. Psalmėse vaizduojamas tikinčiųjų sumišimas susidūrus su nedorėlių laime ir teisiųjų nelaime: „Tai gal veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas nekaltumui savo paliudyti? Juk diena (...)
2012 m. birželio 28 d.
Šis straipsnis yra apmąstymas ištraukos iš "Laiško 2012 m. - Siekiant naujojo solidarumo", kuriame brolis Alois rašo:Turime pripažinti, kad mes, krikščionys, dažnai užtemdome Kristaus žinią. Kaip mums skleisti taiką, kai patys esame susiskaldę?
Šiuolaikinis pasaulis individą laiko pagrindiniu atskaitos tašku. Mūsų amžininkai turi stiprų lygybės ar net visiško žmonių tarpusavio panašumo jausmą, todėl yra nepakantūs visiems įgimtiems ar kultūriniams skirtumams. Kiekvienas individas, bent jau potencialiai, turėtų sugebėti padaryti viską bei laisvai kurti savo gyvenimą. (...)
2009 m. spalio 21 d.
Praėjus XX amžiui, kuris atnešė tiek daug nusivylimų ir sužlugdė tiek daug gražių vilčių, ar vis dar verta kalbėti apie tai, kaip galėtume pakeisti pasaulį ar jį pagerinti? Ar beviltis diskursas yra vienintelė mums likusi galimybė? Ar nuolankus susitaikymas – išmintingas sprendimas? O pasidavimas – skaidrios minties išdava? Ar mes turime prisijungti prie fatalistų gretų, kad jaustumėmės pasielgę protingai? Ar tas, kuris atiduoda visas savo jėgas bus pasmerktas ir vieną dieną pasakys kaip kenčiantis Izaijo tarnas: „Veltui aš triūsiau“?
Taip klausdami, mes galiausiai (...)
