2016 m. rugsėjo pradžioje, Pasitikėjimo piligrimystės etapas sukvietė 7500 jaunų afrikiečių į Kotonu miestą Benine (1). Šio susitikimo tema ir toliau teiks mums įkvėpimo 2017 m.: ne po vieną, bet kartu, palaikydami vienas kitą, mes galime atverti vilties kelius savyje, aplink mus ir visai žmonijai.
Susitikimo Kotonu mieste metu nuskambėjo klausimas: „Norime puoselėti viltį, bet kaip įveikti pasyvumą, kai laukiame pasikeitimų, tarsi jie iš kažkur ateitų. Kokius įsipareigojimus galėtų prisiimti kiekvienas mūsų?
Būtina, kad žmonės kituose žemynuose išgirstų daugelio afrikiečių balsą, kurie siekia, kad būtų daugiau teisingumo politiniuose ir ekonominiuose santykiuose: tai viena iš sąlygų, leidžianti jiems realiai planuoti, kaip kurti ateitį savo šalyse.
Afrikoje vis daugiau jaunų žmonių nori panaudoti savo didžiulį kūrybinį potencialą kurdami ateitį. Tai padės jiems pažadinti kitose pasaulio šalyse gyvenančių jaunų žmonių drąsą, kurie yra patekę į panašią padėtį.
Norėdami giliau apmąstyti Kotonu susitikimo metu gimusias idėjas ne tik Taizé, bet ir kitur, pateikiame keturis pasiūlymus, kurie padės mums atverti vilties kelius.
Mėginsime rasti būdų, kaip šiuos pasiūlymus pritaikyti praktiškai, gyvendami paprastumu, džiaugsmu ir gailestingumu – tai trys vertybės; brolis Roger norėjo, kad jomis vadovautųsi Taizé bendruomenė.
(1) Po susitikimų Johanesburge (1995 m.), Nairobyje (2008 m.) ir Kigalyje (2012 m.), ketvirtasis Pasitikėjimo piligrimystės etapas - susitikimas Afrikoje, Kotonu mieste, Benine (rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 4 d., Katalikų ir Metodistų Bažnyčių kvietimu). Dalyviai, 7500 žmonių, atvyko iš Togo (800), Nigerijos (550), Ganos (100), Burkina Faso (160), Dramblio Kaulo Kranto (50) ir, žinoma, daug jaunų žmonių iš Benino. Susitikimo dalyviai atstovavo 20 Afrikos šalių, taip pat prisijungė 60 europiečių iš 15 šalių. Teminiuose susitikimuose bei forumuose buvo kalbama prancūzų, anglų bei fonai kalbomis; pamaldose giesmės skambėjo jorubų ir mina kalbomis.
Pirmasis pasiūlymas: Turėkite tvirtą viltį, viltis yra kūrėja
Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu. (Rom 4, 18)Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras. (Žyd 6, 19)Kas nepriima Dievo karalystės, kaip kūdikis, neįeis į ją. (Lk 18, 17)
Šiandienos nestabiliame pasaulyje mus trikdo smurtas, kančia ir neteisingumas. Visa kūrinija dejuoja, tarsi kęstų gimdymo skausmus. Nors ir Šventoji Dvasia taip pat dejuoja, visgi ta pati Dvasia yra parama mūsų vilčiai (žr. Rom 8, 22-26). Taigi, ką mes galime padaryti?
Tikėjimas – tai nuoširdus pasitikėjimas Dievu. Tikėjimas nesiūlo greitų ir patogių atsakymų, bet suteikia mums galimybę išsilaisvinti iš baimės ar nusiminimo. Tikėjimas padeda žengti pirmuosius žingsnius ir leistis į kelią. Tikėjimas padeda suprasti, kad Evangelija atveria plačius vilties horizontus, didesnius nei mūsų lūkesčiai.
Viltis – ne paviršutiniškas optimizmas, užmerktomis akimis, nematantis tikrovės. Viltis – inkaras, metamas Dievui. Viltis – kūrėja, kurios ženklus matome pačiose netikėčiausiose pasaulio vietose.
- Ar išdrįsime tikėti Šventosios Dvasios buvimu mūsų širdyse ir pasaulyje? Ar galime pasikliauti šiuo buvimu, net jei jis neregimas?
- Tegul mūsų tikėjimas išlieka paprastas, nuoširdus tarsi vaikų! Tai nereiškia, jog turime supaprastinti tikėjimo turinį, tiesiog reikia laikytis to, kas yra svarbiausia: Dievo meilės žmonijai ir visai kūrinijai. Šventasis Raštas mums pasakoja Dievo meilės istoriją nuo šviesios pradžios, veda per visas kliūtis, netgi žmogaus neištikimybę. Dievas niekad nepavargsta mylėti: tegul ši žinia išlaiko mumyse viltį!
- Turime dažniau melstis kartu, kad tiek mes, tiek aplinkiniai įsisąmonintume šią žinią. Paprastos maldos grožis atspindi Dievišką slėpinį ir gali padėti kiekvienam žmogui asmeniškai atrasti ir geriau pažinti Dievą.
Antrasis pasiūlymas: Tegul mūsų gyvenimo būdas taps paprastu, kad galėtume dalintis
Jėzus sakė: aš romus ir nuolankios širdies. (Mt 11, 29)Dovanai gavote, dovanai ir duokite. (Mt 10, 8)Jėzus atsakė: Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams... Tuomet ateik ir sek paskui mane. (Mt 19, 21)
Gobšumas – pinigų ir sėkmės vaikymasis – veda į neteisybę ir nusivylimą. Dalinimosi dvasia, kurią Evangelija mus kviečia skleisti, yra vienas iš vilties kelių, kuriuos turime atverti šiandien.
Pasirinktas paprastas gyvenimo būdas teikia laisvę ir džiaugsmą. Gyvenimas tampa lengvesnis.
Paprastumas atspindi širdies tyrumą. Nuoširdus žmogus nėra įtarus, nors ir nėra patiklus. Tai – dviveidiškumo priešprieša. Nuoširdumas leidžia mums be baimės užmegzti dialogą su visais, kuriuos sutinkame. Jėzaus gyvenimas yra to pavyzdys.
- Kai dėl materialinių dalykų, stenkimės, kad mūsų gyvenimo būdas būtų paprastas. Tai įkvėps mus dalinimosi darbams, kai matome žmonių kančią, žeminantį skurdą, migrantų patiriamus išmėginimus ar konfliktus pasaulyje.
- Suraskime būdų vienas kitą stiprinti ir kurti drąsius vilties ženklus savo artimoje aplinkoje, savo studijų ar darbo vietose, prisiimdami įsipareigojimus socialinėje ar aplinkosaugos srityje.
- Kaip galėtume pasiekti didesnę darną visoje kūrinijoje, pasirinkdami paprastą ir kuklų gyvenimo būdą ir taip kovodami prieš ekologines katastrofas ir visuotinį klimato atšilimą? Ši kova – ne vien tautų vadovų reikalas; kiekvienas gali, pavyzdžiui, dažniau vartoti vietinius produktus, dažniau rinktis viešąjį transportą...
- Ar šis klausimas išliks gyvas mūsų širdyse: ar aš pasiruošęs sekti Kristų, Tą, kuris romus ir nuolankios širdies, ar esu pasiryžęs priklausyti jam amžinai ir dėkinga širdimi ištarti: „Tebūnie“?
Trečiasis pasiūlymas: Susiburkime drauge, kad atskleistume Evangelijos dinamiškumą
Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose, tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, džiugia ir tauria širdimi kartu vaišindavosi. (Apd 2, 46)Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. (1 Kor 12, 4-5)Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus. (Žyd 13, 2)
Biblijoje pasakojama apie du vyrus, Petrą ir Kornelijų, kurie buvo be galo skirtingi, tačiau sutiko vienas kitą, ir šis susitikimas atskleidė tiesą, kurios anksčiau nė vienas jų nežinojo. Jie turėjo susitikti, kad suprastų jog Šventoji Dvasia griauna sienas ir vienija tuos, kurie manė esą svetimi. Gerosios naujienos veikimas atsiskleidžia tik tuomet, kai esame drauge. (Perskaitykite 10 ir 11 Apaštalų darbų skyrius).
Kai krikščionių bendruomenės pasidalija į skirtingas konfesijas ar net įvyksta skilimas Bažnyčioje, Evangelijos žinia lieka nustumta į šalį. Ar mes sugebėsime eiti drauge, neleisdami, kad mūsų skirtumai mus skaldytų? Jei mes, krikščionys, rastume būdą parodyti, kad galime būti vieningi net tada, kai esame skirtingi, padėtume žmonijai tapti labiau suvienyta šeima.
- Kristus į vieną bendruomenę suburia vyrus ir moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones, skirtingos kilmės, kalbančius skirtingomis kalbomis, atstovaujančius įvairias kultūras, kilusius iš istoriškai viena kitai priešiškų šalių. Raskime paprastą būdą skleisti šią žinią ten, kur gyvename.
- Kiekviena bendruomenė, kad išliktų gyva, yra kviečiama ne užsisklęsti, bet būti atvira. Ar galime, pagal Dievo paveikslą, išsiugdyti svetingumą kitų krikščionių atžvilgiu, kurių padėtis yra visai kitokia, nei mūsų? Toks širdies atvirumas neįmanomas be „vertėjavimo“, nes skirtingi įsitikinimai ir pasaulėžiūros gali būti tarsi skirtingos kalbos, svetimos viena kitai.
- Net jei abipusės netolerancijos atmintis vis dar gyva tarp krikščionių bendruomenių, kurios ilgą laiką buvo atsiskyrusios, net jei ne viską galima išsiaiškinti, ar išdrįsime pasveikinti vieni kitus ir atleisti, nesistengdami išsiaiškinti kas buvo teisus? Nebus susitaikymo be aukos.
- Svetingumas eina koja kojon su gebėjimu pripažinti skirtybę. Kai kitų žmonių įsitikinimai mums nesuprantami, turėtume bent stengtis gerbti jų autentiškumą. Džiaukimės pažinę kitus!
Ketvirtasis pasiūlymas: Tegul broliškumas auga, kad gyventume taikoje
Jėzus nesigėdija mus vadinti savo broliais ir sesėmis. (Žyd 2, 11)Jėzus sakė: „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje.“ (Mt 23, 8-9) Jis dar sakė: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“ (Mt 12, 50)[Žmonės] ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. (Lk 13, 29)
Kurti taiką ir reikalauti teisingumo tarptautiniuose santykiuose – dar vienas vilties kelias, kurį galime atverti jau šiandien.
Taika Žemėje prasideda kiekvieno žmogaus širdyje. Todėl pirmiausia būtina perkeisti savo širdis, o tam reikia paprasto atsivertimo – leisti Dievo Dvasiai apsigyventi mumyse, priimti taiką, kuri vėliau skleisis ir žmonės ją perduos vieni kitiems. „Pasiek vidinę ramybę ir tūkstančiai esančių aplink tave bus išgelbėti.“ (Rusų vienuolis Serafimas iš Sarovo, 1759-1833).
- Savo pačių gyvenimu rašykime naujus solidarumo puslapius. Solidarumo, kuris įveikia sienas ar padalijimus: ir fizines sienas, iškilusias įvairiose pasaulio vietose, ir ideologines, abejingumo, išankstinio nusistatymo sienas. Būkime atviri kitai kultūrai ir mąstysenai.
- Negalime leisti, kad svetimtaučių atmetimas rastų vietą mūsų širdyse, kadangi atstumdami kitus mes pasėjame barbariškumo sėklą. Užuot laikę svetimtaučius grėsme mūsų įprastam gyvenimo būdui ir kultūrai, galime juos priimti kaip tos pačios žmonijos šeimos narius. Kodėl gi tiesiog neaplankius pabėgėlių? Galime pamėginti pažinti juos ir pasiklausyti jų istorijų. O po to galbūt seks ir kiti solidarumo žingsniai.
- Kaip galime geriau pažinti kitokius nei mes patys? Ir dalintis su tais, kurie mąsto kitaip, iš tikrųjų klausydamiesi ir nesiginčydami, net ir vienas kito nesuprantame. Ar galime rasti būdų, kaip pasilikti ten, kur vyrauja susiskaldymas ir imti ten statyti tiltus? Melskimės už tuos, kurių neįstengiame suprasti ir tuos, kurie nesupranta mūsų.
- Solidarumo ženklų gali daugėti ir peržengiant religijų ribas. Susitikimas su kitas religijas išpažįstančiais gali mus paskatinti gilinti žinias apie savo tikėjimą, taip pat klausti savęs, ką Dievas nori mums pasakyti ar duoti per šiuos brolius ar seseris, kurie nuo mūsų taip skiriasi.
